Advento šarma miesto gatvėje

Anądien vaikščiojau miesto gatvėmis. Stebėjau žmonių veidus. Pamačiau, sutikau jų nemažai. Daugelis bėgte bėgo Kauno Laisvės alėja, veidais liesdami sunkų grindinį. Reto kurio akys buvo kiek aukščiau suolelio. Apie vieną akių liniją būnant tarp žmonių sunku ir bekalbėti. O ta skuba...
Nekalbu ir nenoriu kalbėti, kad viso to nereikia, kad visa tai banalu. Juk gruodis. Artėja šventės. Visas miestas pilnas blizgučių. Įtariu, kad ir pati mintis kalbėti apie tai, kas metų metais kalbama, dabarties kontekste gana banaliai skambėtų. Tačiau vis dėl to, pats tapęs to šurmulio dalimi, nejučia prisiminiau du epizodus. Vėlgi žmonių veidai. Matyti ir matomi. Štai Jėzaus gydomas aklasis šventraštyje prataria: „ Matau lyg šešėlius“. Iš kitos pusės, Biliūno apsakymo herojė, liūdnai vaikščiodama po apylinkes, kalba: „Kiek ponų, kokie jie gražūs“.
Manau, kad žiemos vakaras neatsiejamas nuo žmogaus paveikslo. Kas tas žmogus, ar jis šiandien tik gražus šešėlis? Į šį klausimą ko gero atsakys laikas, praeinantis dabarties laikas. Juk adventas.
Laukimas ateinančiojo, sugrįžtančiojo visuomet suponuoja kryptį.
Viltingą judėjimą. Prancūzų mąstytojas Pegi išskiria dvi žmonių rūšis: plaukiantys pasroviui ir kylantys prie šaltinio. Plaukdami pasroviui, pajusime greitį, bet ne gyvybę. Jausime vežantį ritmą, tačiau jis nebus žmogiškas ritmas. Naudosimės technika taip, lyg tapdami technikos vergais: nesinaudosime įrankiu, bet jam pataikausime, imdami kvėpuoti įrankio ritmu Ko gero tapsime anoniminiu žmogumi, ieškodami, ilsėdamiesi antraeiliuose ir apgaulinguose malonumuose, kurie vis labiau skverbsis į širdį. Galbūt ir šindien, šią akimirką matome tik skiriančią bedugnę, bet ne jungiančias rankas, akis ir širdį. Ko gero žiemos šaltis vis labiau ima kaustyti vidų, kada patys to nematydami, imame styroti  be jausmo ir vieniši. Ir visa tai plaukimas pasroviui. Lyg tai daugiau nieko. Greitis, bet ne gyvybė...
Adventas kviečiane plaukti pasroviui, bet kilti prie šaltinio. Kilti prie kvėpavimo versmės. Tai nėra lengva. Reikia keltis, apsigręžti ir eiti dažniausiai prieš srovę. Nežinau, kodėl, bet man visa tai kvepia prasme. Galbūt todėl adventas patinka. Patinka žiema, patinka pėdsakai sniege, patinka kryptis ne už, bet į. Patinka todėl, kad molio masė suponuoja kūrinį, tikslą ir prasmę, gyvybę, gyvenimą pirmiausia dėl kažko, bet ne už. Toks yra adventas- atėjimo laikas. Prisipažinsiu, nelengvas laikas, raginantis apsispręsti- pakelti galvas, nes išvadavimas arti- kilti ir eiti. Dievas, dalydamasis su mumis savo laiku, taip patišgyvena adventą- laukia grįžtančių, laukia susitikimo. Eina link mūsų.
O gatvė liekatokia pat: protarpiais nevalyta, protarpiais pilna pastangų. Juk kažkur čia pat susitikimas. Neplaukite pasroviui- pakelkite galvas- kilkite.  Adventas...