Džiaugsmo agonija

Nutrūkusiomis Sielos arfos stygomis
Suskirdusiais kraujuojančiais pirštais,
Parkritusią patvoryje jausmų,
Skausmu barškinu kriokiančią giesmę.

Iš gerklės veržiasi širdgėlos iškreiptas staugimas,
Primenantis skerdžiamo buliaus baubimą,
Paskutinį kartą perskrodusį rytmečio tylą
Suvagotais minčių laukais.

Skersvėjis pašiaušė apnuogintos sielos pašiurpusią odą,
Patinimo bangos paakiuos nuo bemiegių naktų,
Mėlis pakeitė sveikai rausvą spalvą,
Nutysęs žandikaulis nebeuždaro stalčiaus nerišlių vapėjimo garsų.

Išgertas skausmo beprasmybės nuodas
Išryškino skruostikaulius įdubimais.
Sutrūkinėjo džiaugsmo parodiją piešiantis veidrodis
Perveržtas voratinklio siūlais.

Paskutinis atodusis nutrūko kartu su aimanos styga,
Agonija pasiglemžė kadais liepsnojantį džiaugsmą.
Nebėra...
O gal ir nebuvo jo niekada?

2009. 11. 30