Drugelio pasaka I dalis

Užutėkyje už upės, tarp miškų ir girių, radosi tokia oazė ir vadino žmonės ją  Rezervacija. Lt, nes stovėjo ji ant valstybinės žemės ir galėjai geriau ją apžvelgti tik iš oro, nei kad vingiuotais miško keliais važiuodamas. Daug ten buvo visokių suskirstymų ir suskaidymų, kaip kokiame botaniniame draustinyje, ar selekciniame daržininkystės ūkyje. O ir augalai ten vešėjo ne bet kokie. Kaip pasakytų buvusysis, Na pole on o ordinais apdovanotasis-„iz otbornovo zerna“. Tai reiškia, paprastai sakant, aukštai kotiruojami.
  Kaip ir dera drugeliui, neturėjo jis sienų ir skrido ten, kur jam norėjosi, kur grožybės ir spalvos akį traukė. Bet vienas užkampis jį viliojo labiau nei kiti. Gal kad ten galėjai patekti tik iš oro, beveik stratosferos, ar dar aukščiau? Visi vingiuoti keliai jau seniai buvo užakę, jeigu tokie iš vis kada nors buvo.  Ir leisdavosi ir tūpdavo ten tik tokie patys kaip jis, ar dar toliau pažengę evoliucijos grandinėje. Nes tie, kurie dar neužaugusiais, ar dar blogiau-pakirptais sparneliais, liktų tiesiog nieko nesupratę ir nepastebėję nieko  ypatingo. Jie sakytų-`fe, pasakos kažkokios`. Ir jie net nesupranta, kad dar tikriausia tiesa tik pasakose ir užrašyta. Nes jie savo evoliucijos teoriją rašė ir perrašė tiek kartų, kad net patys tiksliai nesuskaičiuotų.  Juk jų karalystėje įprasta, kad visi sąvintusi svetimas mintis ir sodintų į savo vazonus, kryžmindami, skiepydami ir greituoju lizdeliniu būdu daugindami melą. Net ir mąsinės raštinės ir vaizdinės priemonės tik tokią produkciją ir tiražuodavo, pavadindamos,  pusiau juokingu vadinimu, pvz-„Reportažas iš skyd liaukės, siauruoju būdu“.
  Nes tai kaip sakiau, ar dar nesakiau-buvo Melo karalystė. Ir aukščiausiai buvo vertinami, arba paprasčiau sakant-kotiruojami- melagiai. Jų čia  buvo apsčiai, nors karučiu vežk. Vieni buvo paprasti melagiai, kiti-kvadratiniai, ar net kūbiniai. Ir tas juos vertė vis tobulėti, kad šioje matematineje sekoje turėtumei kuo aukštesnį laipsnį. Tada jau tokius krečia, (o tai reiškia aukščiausią palaimos būseną) -ne paprastasis, o tikrų tikriausias Drugys. Tada visas jų  dulkėtas kūnas ir sparneliai, kurie būna padengti spalvoto likopodijaus milteliais, ima tirtėti, vibruoti ir skleisti tokį dulkių debesį, jog atrodo tarsi aura, ar kokia tai mistinė Nešventoji Nedvasia būtų apsėdusi nešventąjį. Tai yra ženklas, kad ši persona, tauriausia šio žodžio prasme, yra Nongrata ir jau yra pasiruošusi pakilti į aukštesnį Dant (ų / ės) ratų ciklą .
  Ir tai nieko keisto. Prisiminkite iš kokio vikšro ir kokono išsirito šis egzempliorius?  Jeigu paskaitytumėte jo gyvenimo aprašymą, arba paprasčiau sakant-Dosje, tai atpažintumėtė personažą iš jau nuvalkiotos „Raudonos pasakos apie vyr. Vyriausią  Sekretorių., kuris dar būdamas sveikai liguisto proto ir pasitepęs save aliejais, kad gink Nedie, nė viena spalvota dulkelytė neatšoktų nuo nuopelnais Nedievui apdovanojimais padengto jo kūno ir tas kitas laimingasis, neįgautų paprastai sakant-sensorinių galių, su nekurių, per brūkšnelį nekatrų teisių perėmimu. Tada ir anam, nepasitepusiajam dar, gali kilti noras pasistatyti šalia  „Vsio zakonno Valdovų Piramidės piramidę, per brūkšnelį Mauzoliejų. Ir tai būtų nedovanotina klaida, nes tai reikštų, kad ir pomirtiniame gyvenime tave seks, kontroliuos ir persekios tas pats pilkasis Kardinolijus, su nematoma į viršų puse, prisiūtais antpečiais, brangiu juodu kostiumu, įsigytų iš „antrų rankų šopo“  ir naujais blizgančiais batais, su kartoniniu vidpadžiu, pirktais „Ritualinių paslaugų angare“.  Ir tai reikštų, kad visais šiame ir anapusiniame gyvenime nuopelnais, teks dalintis su savo Šešėliu.