Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Realybės ledkalnis


Lovoje prieš mažą vaikytį padėjo žaidimą ir tardami:
- Na, pažaisk, gal paliksi mus trumpam ramybėje!
Vaikutis nužvelgė daiktą:
- Lenta su kažkuo minkštu, - jei tai būtų suaugęs, pridėtu, - labai panašiu į šūdą... prijungtu prie ekrano.
Akis ir intelektas: ši sąjunga visuomet ieško sistemos, netgi ten, kur jos nėra... ir randa.
Geriau įsižiūrėjus į pilkai rusvą minkštą masę, aptinki, kad šią sudaro gliti masė ir smulkios granulės.
Įdomu, mažiukas tai pastebėjo, ar tiesiog pabandė paliesti, tikėdamas, kad prisilietimas, ranka ir burna suteiks tikslesnę informaciją nei regėjimas.
Kad ir kaip ten bebūtų, prisilietimas sujudino masę, ekrane apsireiškė vaizdas. Prasidėjo masės rezonansas

Mes visi laukiam tamsos, o su ja ir pasaulio pabaigos. Instinktyviai. Išoriškai mes niekinam meilę ir teigiam, kad šiame pasaulyje ne ji - mums visų svarbiausia. Popsinės giesmės apie ją yra puikus fonas būčiai ir atsitiktiniam giminės pratęsimui... Ne daugiau, bet ne gyvenimui! Tai nėra gyvenimo prasmė!
O štai pasaulinė valdžia... galia ir pinigai – visai kitas reikalas, visai kita, tikra, prasmė. Tik kad mes, lietuviai, į tą traukinį jau pavėlavom, labai seniai. Mes neesam pajėgūs konkuruoti nei su vienais iš pasaulių valdovių-tautų, nei su kinais, nei su japonais, anglosaksais, vokiečiais ar amžinais pretendentais į šį sostą žydais.
Sostas iliuzinis, bet toks viliojantis, ypač kai protėviai dar prieš du tūkstančius ar tris tūkstančius metų per Torą į galvą įkalė šią mintį:
- Jūs, brangieji mūsų šunsnukiai, esate arčiausiai dievo ir šį pasaulį turite valdyti Jūs! Visi kiti tėra šiukšlės!
Tiesą sakant, jie šį pasaulį ir valdo, na, bent jau baltąją jo pasaulio dalį tai tikrai.
Netiesiogiai, kaip pilkieji kardinolai, juos visi įtaria, jų didžioji dalis nemėgsta, netgi periodiškai skerdžia, bet situacija dėl to nesikeičia: jei stambus bankininkas, tai kaip taisyklė žydas, jei puikus juvelyras, tai irgi žydas, jei mokslininkas, tai irgi žydas. Visur kur tik įmanoma įtakoti pasaulį, ten apylinkėse sukiojasi žydas.
Kokios antisemitinės mintys! Elementarus pavydas ir daugiau nieko, juk jie kuria mūsų pasaulį mums šiukšlėms! Bet šiukšlės irgi nori būti svarbios, jos taip pat nori į sostą, juolab kad vieną jų žmogišką atmainą galima susieti su pilkųjų kardinolų tauta...
Lietuva, jos sostinė – Vilnius, kažkada tai vadintas, antrąja Jeruzale, būtent čia visais laikais gyveno daug žydų, būtent čia jų daugybę išžudė antrojo pasaulinio karo metais, bet iki tol jie vykdė savo įprastą kasdienę veiklą: prekiavo, palūkininkavo, gydė ir t. t., o greta viso to dar sirgo meile ar tiesiog aistra ir dulkino kitus vietinius gyventojus: tarnaites, klientes, pacientes, kurios retsykiais pastodavo ir pagimdydavo kūdikius, biologinius tėvus jiems atstodavo vyrai raganosiai...
Amžiai kaip upė tekėjo ir pilkųjų kardinolų santykinis kraujo kiekis lietuvių tautoje išaugo – tauta sužydėjo ir irgi įsigeidė pasaulio dėmesio savo kukliai personai, o kaip galima tai pasiekti? Tik įgijus pasaulinę valdžią. Bet jei pradėsi atvirai to siekti, tai kiti sutrins, o jei prisišliesi prie stipresnių, tai gal kas nors ir pavyks?

- Taip, ir kurgi mes čia pataikėm? Susiruošėm kurti tęsinį romano, kurio dar niekas neišleido, bet ir dar niekas net, išskyrus mane, neskaitė, o pataikėm, nukeliavom bala žino kur?! Ir kur gi mes galėjoms atsidurti, visas tas kliedesys, kuri galima priskirti ir „fila“ ir „anti“ semitizmui... O gal tai pasaulio, ne, ne taip išsireiškiau... tautos... lietuvių tautos mentaliteto pasąmonė? 
- Sudėtingesnį paaiškinimą turbūt sunku sugalvoti, bet ką jau darysi ir kur tik manęs nenuskraidina mano svajos, o gal astralas?
- Ir ką gi man dabar daryti? Tęsti kelionę po tautinio mentaliteto pasąmonę, ar kurti savo istorijos tęsinį?
Grynai žmogiškos abejonės: iš tikrųjų visos istorijos, netgi išgalvotos kuriasi pačios, nebent žmogelis yra rašytojas-scenaristas, kuris į dieną privalo parašyti po vieną televizijos seriją ir prodiuseris nupirks tą seriją tik tuo atveju, jei ten yra truputis sekso, smurto, daug pinigų, bet iki tam tikros dozės, nes priešingu atveju, cenzūra nepraleis, nes išsigąs, kad koks nors žąsinas kanalą į teismą paduos, kur jau čia istorijos kursis pačios!

Buvo aštunta valanda vakaro, kai lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste. Tiesioginis reisas iš Izraelio sostinės – Tel Avivo. Tai – aišku nebuvo koks nors specialus valstybinis reisas. Ne, ne tokio aukšto jau rango svečias tai buvo, bet pakankamai šlykštus ir įtakingas žydų kilmės diedas. Prieš pusšimtį metų tėvai jam suteikė Izaoko vardą. Jis keliavo po pasaulį ir vykdė savo misiją: barstė savo sėklą po įvairias pasaulio moteris ir reikalavo iš įvairių valstybių vadovų nubausti nacistinius nusikaltėlius.
Štai ir dabar išlipęs iš lėktuvo, Izaokas apsižvalgė:
- Naujas kraštas – nauja mėsa! Būtų gerai dabar išsyk ką nors tiesiai ant trapo keturpėsčią apturėt! Bet, ai ja jai, nevalia diskredituosiu savo misiją, tik pačią paskutinę dieną, kaip visada galėsiu sau leisti šį malonumą. Nebent vietinės diasporos atstovas pakiš kokią žydukę, lietuviškos veislės išgryninimui! Ai! - papurtė jis galvą nuvydamas gašlias mintis ir nusileido nuo trapo, autobusiukas nuvežė iki VIP salės, kur jo ir laukė sutinkantys asmenys.
Jų akys susitiko ir jie vienas kitą pažino, nereikėjo jokios lentelės su užrašu. Giminingo kraujo kvapas, įsisavintas genų lygyje.
- Nieks pasaulyje daugiau tau nepadės, tiktai savi! Ir tu privalėsi padėti tiktai saviems! - frazė iškalta, ištatuiruota kiekvieno žydo sieloje įsisavinta su motinos pienu.
Jie priėjo viens prie kito ir pasitikslino:
- Izaokas?... Samuilas? -  linktelėjo galvomis ir paspaudė viens kitam rankas.
Vietinis atstovas dar dėl viso pikto pasikslino:
- Kaip laikokosi dėdė Hasmoa?
- Ar nusikaltimų prieš judėjus centro vadovas? - pasitikslino Izaokas.
Samuilas linktelėjo galva.
- Galėtų geriau, bet prostata kankina jau antrą dešimtį metų? Tad tokia ir savijauta!
Vietiniai pripažino jį savu:
- Viskas jūsų misijai paruošta, audiencijos suderintos, darbotvarkė suplanuota pagal jūsų nurodymus. Jūsų bagažo dar bus?
Svečias linktelėjo galva.
- Lagaminai su  ant lipdukų užrašyta Jūsų pavarde?
- Taip! Keturi vienetai!
Samuilas pasuko galvą link laukiančiųjų minios ir paliepė:
- Vitalijau, paimsi mūsų svečio bagažą, turi būti keturios štukos, ir nuveši į „Conti“ viešbutį, o mes jau važiuosime!

Lauke jų laukė nusamdytas juodas limuzinas su Izraelio ir JAV vėliavėlėmis ir vadovybės apsaugos juodas „audi“ su dviem apsauginiais.
- Vietinės valdžios dėmesys Jūsų personai, kad arabai per daug laisvai nesijaustų, - pakomentavo Samuilas.
- Kieno būtent?
- Prezidento!
- Aišku! Važiuojam!

Su tuo limuzinu ir mėlynom spalvom žybčiojančiu “audi“, tikriausiai, prasilenkiau vakare grįždamas iš darbo, bet greičiausiai į juos neatkreipiau dėmesio, ar maža kas atsitrenkia į šį Europos centrą ir rieda keliu nuo oro uosto link centro, tai gali būti ir turistai, ir narkomanai, keliaujantys iš taboro.
Mano kūnas tuo metu vairavo mašiną, o siela blaškėsi tarp atrasto kelio į tautinio mentaliteto pasąmonę ir eilinių rutininių problemų.
- Įdomu, kokiame erdvės taške ji yra? Kokia jos kilmė? Logiškai mąstant, jei tai įmanoma pagrįsti logika, tai turėtų būti visoje Lietuvos teritorijoje, esančių sutvėrimų mentalinė visuma, kuri savo ruožtu yra pasaulio dvasios dalis. Hm, įdomiai išeina, ar tik nebus, kad mes teesame parazitai, aplipę pačią pasaulio dvasią? Iš mano sapaliojimų gaunasi kažkas panašaus į Platono „Idea“ erdvę! 
Bet per daug nesikankinat dėl šio fenomeno kilmės, tai atliks būsimieji tyrinėtojai, jei tik atradėjai išdrįs apie tai kam nors prasitarti, rizikuodami išsyk atsidurti durnių namuose. Čia kokiu autoritetu reikia būti, nebent Einšteinas lygio asmenybė apie tai paskelbtų!
Reikia tyliai naudotis savo atradimu, ir bandyti iš jo išspausti naudą. Taip ir komes dabar labiausiai norėtume, kas pagerintų mūsų gyvenimo komfortą?
Jeigu tai yra visuma, tai vadinasi, vienas asmuo arba subjektas yra tos visumos ląstelė? Jei mes surandam, reikiamą ląstelę, gauname to žmogaus atspaudą... Kokia mums iš to nauda? Ar pakeitę atspaudą, pakeisime ir patį asmenį? Štai kur idealioji diktatūra ir ją valdantis antžmogis!
Šiaip jau labai daug išsyk užgriebiu, surasti reikiamą ląstelę kitų ląstelių krūvoje, nelabai sekasi netgi mikrochirurgams, ką jau čia šnekėti apie mane, plačių užmojų žmogų su atgrubusiais pirštais nuo pat gimimo!
Taip truputį pristabdom savo liežuvį ir fantaziją, ir grįžtam į pačią pradžių pradžią:
Mes kažką regim? Ne!
Mes kažką jaučiam? Galbūt!
Mes kažką girdim? Ne, nebent laikysime ne savo minčių aidą savo smegeninėje reikiamais garsais!
Vis tik kokie mano polėkiai! Dar neaišku, ar aš sugebėsiu ten sugrįžti, o aš jau svajoju apie pasaulinę valdžią.
Pradžiai, reikia ištaikyti laisvo laiko akimirką, nes aš gi visiems įsipareigojęs, ir nieko pasiųsti po velnių niekaip nesiryžtu. Gryna tiesa, tik laisvi žmonės gali kažką atrasti arba tie jų pančiai tokie laisvi, o aš, deja, esu belaisvis savo šeimos!
Automobilis įvažiavo kiemą, grynai praktinė mintis:
- Kurgi statyti mašiną?! - pastūmė visas likusias, o belipant laiptais į ketvirtą aukštą visas likusias mintis užgožė duktė, žmona ir likę buitiniai rūpesčiai.
Ir negali sakyti, kad tai jį gniuždė, bet ir skraidyti neleido.


Kita diena lyg senas tortas, kuriame jau veisiasi gyvūnai.
Dangus pilkas, bet nelyja. Žemė plika, turėtų būti žiema, bet sniego nėra. Žmonės elgiasi kaip ir visas šis vietinis pasaulis, vaizduoja, kad dabar žiema, tik žiemos miegą ignoruoja, geriau jau elgtųsi lyg meškos, mažiau pagiežos būtų net nekaltuose dalykuose.
Bet yra kaip yra.
Izaokas Hasmoa jau dešimtą susitiko su Lietuvos Respublikos premjeru Algirdu Brazausku, išdėstė papunkčiui jam savo reikalavimus:
1. Nubausti žydų genocido kaltininkus, netaikant jiems senaties termino.
Prie šio reikalavimo jis pridėjo tokį gana netrumpą sąrašėlį.
Iki šios akimirkos sėdėjęs ramiai, Brazauskas iš kišenės išsitraukė ir užsidėjo akinius, paėmė pateiktą lapą, perskaitė porą pavardžių, šyptelėjo:
- Netrumpas sąrašiukas!
- Šiaip jis galėtų būti kur kas ilgesnis, - pridūrė svečias, - o ir Lietuvai reikėtų atsiprašyti už savo nusikaltimus!
- Jo, jūsų norai kaip visuomet begaliniai, maksimalūs, bet šiaip gal tegul atsiprašo tie, kurie kalti, o aš ir mano vyriausybė nesijaučiame kaltais, jei prezidentas norės, tegul jis ir atsiprašo, jis gi vis vien nė lašo savigarbos neturi, o aš save gerbiu, - tokia buvo tikroji delikataus diplomatinio pokalbio potekstė.
- Įdomu, ar su jumis sutiks Jūsų tauta? - taktiškai pasidomėjo Izraelio atstovas.
- Na, ta Lietuvos dalis, kurią sudaro žydų diaspora, aišku, nesutiks, bet vargiai ar atvirai apie tai pareikš, jie pakankamai komfortabiliai gyvena žydšaudžių valstybėje, kad provokuotų antisionistines aistras, jų ir taip užtenka iš pavienių nesusipratusių asmenų, tad aš siūlyčiau neeskaluoti šitos temos.
- Kad labai jau daug problemų susikaupė ir trauktis nėra kur, - skėstelėjo rankomis Izaokas ir pateikė kitą reikalavimą-pageidavimą:
2. Grąžinti visą kadaise žydams priklausiusį nekilnojamą turtą.
Ir vėl gražus sąrašėlis, dar ilgesnis nei pirmasis.
Akimirkai premjeras pasijuto džinu iš anekdoto, nusprendusiu įšildyti geriau pirmąjį pageidavimą, bet tuoj suėmė save į rankas ir net nepaėmė į rankas sąrašėlio.
- Dar vieni žąsinai, besigviešiantys dykai nekilnojamo turto šalyje. Bet ne kad atvirai pareikalautų, tai iš pradžių žydšaudžiais apšaukia, o po to dar ir babkių reikalauja, - tai buvo galimas garsiai neišsakytas minčių verpetas.
- Jūs žinote kiek metų praėjo, kai kurie pastatai pasikeitė neatpažįstamai, jeigu jie sutinka kompensuoti tuos pakeitimus, tai aš grąžinimą organizuoju nors rytoj, o jei ne, tai atsiprašau...
- Bet mes gi ne savo valia palikom gimtuosius namus.
- Sutinku, bet mes irgi nenešam atsakomybės už buvusią ekonominę formaciją, mes kovojome prieš ją.
- Bet tai netrukdo jums reikalauti kompensacijos iš Rusijos.
- O kas jos reikalauja? Tik ne aš ir ne mano vyriausybė, o vienas nukvėšęs prastas muzikantas, kuris nė velnio valstybės valdyme neraukia, ir jį išdavusi demokratinė šutvė, juk reikia gi kažkuo išsiskirti.
Dar viena galima diplomatinio pokalbio potekstė.
Ir čia Izaokas Hasmoa suprato, kad čia nieko jam nešviečia.
- Niekšas! - suurzgė ir nusišypsojo, atsistodamas ir paduodamas ranką:
- Buvo malonu bendrauti!
Premjeras taip pat atsistojo ir ištiesė ranką, abu kaip karikatūroje, viens už nugaros, kits kišenėje laikė špygas.

Buvo dar susitikimas su prezidentu, kuris visur ištarė taip, bet naudos iš to Izaokas visiškai nesitikėjo, ką gali prezidentas, kuris neturi jokių realių galių, butų buvusi jo valia, nebūtų net šnekėjęs, bet diplomatinis etiketas reikalavo.

Taip pat įvyko susitikimas su Lietuvos Respublikos seime su frakcijomis, bet apie ką su tabūnu šnekėsi, tiesiog užlipo ant tribūnos ir pašnekėjo apie žydšaudžių tautą persekiojančią žydus, negražinančią nekilnojamos nuosavybės.
Į jį žvelgė akys žmonių, kurie šią žemę ir tautą laikė savo nuosavybe ir visai nesiruošė ją su kažkuo dalintis, nebent jiems už tai gerai sumokėtų.
- Niekšai! - ir vėl suurzgė, - vis vien bus, kaip norim mes! Jus Jūsų judai mums patys parduos!

Susitikimas jau seniausiai buvo suplanuotas, numatant oficialių susitikimų nesėkmę. Tai nebuvo kažkas spontaniško, tiesiog sena ir išbandyta schema, kurią galima nusakyti vienu arba dviem žodžiais: „Judas“ arba „Trojos arklys“, gal vis tik labiau tiktų „Judas“.
Privačiame košeriniame restorane Raugyklos gatvėje, Izaokas perdavė organizacijos analitikų paruoštą medžiagą Samuilui.
- Pas jus su opozicija jau viskas suderinta? - pasitikslino Lietuvos svečias.
- Taip, laukia nesulaukia stovi burnas lyg pienburniai pražioję.
- Su sąlygom irgi sutiko?
- Ne, visai, dabartinis lyderis paprašė vieną šimtąją visų gražintinų objektų vertės sumos sau, ir vieną šimtąją organizacijai.
- Ot, šunys, mūsų tautos kaimynystė šiuos kaimiečius neigiamai veikia, bet ką jau darysi duosime, patys savininkai sumokės, - jis nusišypsojo, prisiminęs, kokią kainą užsiprašė organizacija vien už tarpininkavimą tarp jų ir Lietuvos, ir garantiją, kad turtas jiems sugrįš.
- Gerai, - nutraukė Izaokas savo paties sukurtą tylą, - perduok jiems tegul pradeda ir perdaug nedelsia, o dabar ramiai pavakarieniaukim, atidėję visus reikalus į šalį: Visagalis nemėgsta kai darbas maišomas su poilsiu, o ir gydytojai nerekomenduoja.
Po pusvalandžio jie išsiskyrė daugiau nė karto neprisiminę apie darbus.
Lietuvos atstovas sėdo į savo „Audi“ ir nuriedėjo miesto centro link, konservatorių būstinės link.
Izaokas nulydėjo jį žvilgsniu.
- Turėtų viskas pasisekt, šitam krašte schema jau vieną sykį suveikė, turėtų ir dar syk suveikt, tik trečią kartą jau reikės galvutę pakrapštyt, o gal galima bus ir pamiršt šią žemę ilgam ir palikti savieigai, - pastaroji mintis buvo tik naivi viltis, kaip ir erotinė fantazija, - bet viskas užteks apie darbus, jau vakaro metas laikas skirti dėmesį ir savo hobiui.
- Jaunos lietuvaitės aš dar neturėjau?!
Jei jis būtų paprastas turistas tiesiog kreiptųsi į viešbučio portje, kiekvienas save gerbiantis viešbutis visuomet turi porą patikimų jaunų ir žavių mergyčių klientų poreikiams patenkinti, bet jis buvo oficialus asmuo, Izraelio veidas, tad toks paprastas būdas jam netiko: neduokdie, viskas išplauks į viešumą: ortodoksai nei savi, nei svetimi nesupras, diplomatinei karjerai galas, teks persikvalifikuoti į patarėjus arba konsultantus, o už patarimus kur kas mažiau moka. Jeigu vyrui visuomet vadovautų galva, žmonijos tikriausiai jau seniai nebūtų, bet retsykiais valdymą perima ir galvutė.
Praėjo viešbutį ir nuėjo tolyn, žinojo, jei eis tiesiai išeis į miesto centrą, o ten jau striptizo klubai, bet ir šis variantas jam netiko, privataus šokio metu, jam aišku viską padarys, ko jis paprašys, bet ten gali būti video kameros.
- Svarbiausia, kad neliktų jokios vaizdinės medžiagos, o visa kita tėra pletkai, kurių nieks rimtai nevertins- jis susistabdė pravažiuojantį taksi ir paprašė mergyčių.
- Kokios? - su rusišku akcentu pasidomėjo apkūnus taksistas su chamo veidu.
- Geltonkasės lietuvaitės, - atsakė jis rusiškai.
- Bus, gal dažyta, bet čia jau pačioje pabaigoje nustatysi, iš tavęs keturi šimtai litų?
- Jokių problemų! - ir ištiesė du mėlynus banknotus.

Sunku pasakyti, ar jis taip viską tiksliai apskaičiavo, bet būtent jo vėlyvos vakarinės kelionės metu, vietinės masinės informacijos priemonės pranešė apie jo reikalavimus ir vizito rezultatus eiliniams šalies gyventojams.

Kaip tik tuo metu trys sukriošę pensininkai spoksojo į televizorių: vienam išgirdus Izaoko pageidavimus vieninteliai dar išlikę plaukeliai piestu pasistojo, o kito akys nuo piktdžiugos net sudrėko.
- Viešpatie, - persižegnojo Kristupas, - tikriausiai, atvežė bylą, kur ir mano pavardė figūruoja!
Kristupas Blinkevičius ir buvo vienas iš tų baisiųjų žydšaudžių, jam buvo šešiolika, kai fricai atėjo pas jį į namus, prispaudė jo motiną prie sienos, taip pamaigė krūtis, kad šios vos į laisvę neišsiveržė ir konstatavę:
- Granatų nerasta! - paskelbė, - Tavo vaikis važiuos su mumis į Panerius, turime jam kaip truputį arijui darbo, nes mūsų pirštai jau pavargo gaiduką spausti.
Jis paklusniai ir išvažiavo, palaimintas motinos:
- Daryk viską, kad tik gyvas sugrįžtum!
Jis ir darė, netgi tapo tikru vyru su simpatiška žyde, tinkančia jam į motinas; o po to atėjo rusai, motina pati jį išgrūdo į miškus, kad tik į armiją nepaimtų.
Šiaip gal geriau būtų paėmę, nebūtų tekę po to penkiolika metų Sibiro tundroje su giltine kovoti, palaipsniui panašėjant į ją ir čiulpti porai tikrų vyrų už skardinę konservuotos mėsos, bet apie tai istorijos vadovėliuose nerašo.
Aišku, buvo ir sąmoningų kovotojų su žydija ir komunizmo bacila, bet tie sąmoningi jau seniai vakaruose nuo senatvės kojas užvertė, žemėje sudūlėjo, o kirminai jų kūnus išakėjo.

O pas draugą Sergejų, išvydus šią laidą, akys net sublizgo:
- Pagaliau bus išsiaiškinta su nacistais! Reikėjo tada išsyk po karo visą šią žemę nuo fašistų pakalikų išvalyti, bet ne, vis tas sušiktas humanizmas, užsiauginom gyvates savo užantyje, o dabar karo veteranams, Tėvynės gynėjams į dūšią spjaudo ir net neraudonuoja, badu marina, gerai, kad nors Rusijos ambasada prie pensijos prideda.
Šiaip senatvė daug ką trina ir daug kas užsimiršta.
Kai 44-iais jis pakliuvo į Lietuvą, kraštas jam be galo patiko, jei politrukas, tas storas milžinas majoras, nebūtų nuolat zyzęs:
- Jūs, vyručiai atsargiau, jie mūsų priešai, su fašiais viskas aišku, juos uniforma ir vokiška šneka išduoda, o šitie visi taikiais ir nekaltais avinėliais apsimeta, o fricus praleido prie mūsų sostinės per dvi dienas. Tai lyg kurva, kuri kojas praskečia, kiekvienam norą pareiškusiam. Ir dabar vėl keturpėsti, šiknas praskėtę, atsistojo ir inkščia: „mes jūsų draugai“, o rankos peilius gniaužia. Tad vyručiai atsargiau, čiut kas, geriau kulką paleiskite į klyną, kad nesiveistų, negu man jus broliškoje duobė smėliu užvertinėti.

Tai tikriausiai galima pavadinti šovinizmu, kai tu su ta tauta dar neturėjai kontakto, bet jau turi aiškią nuomonę, įžeidžiančią pačią tautą. Nes tokiu atveju, jiems patiems, pagrindiniams antrojo pasaulinio karo didvyriams, reikėtų nusišauti, nes pas juos irgi buvo fricų pakalikų. Bet pas juos tai matote pavieniai išgamos, o pas kitus visos tautos bruožas.
Jeigu nebūtų viso to mėšlo, gal ir didžioji imperija nebūtų sugriuvus? Nors ne, vietiniai kunigaikštukai pajutę silpstančią centrinę valdžią, vis tiek būtų sugriovę, nes nebuvo tautų draugystės, nors tu ką!

O draugas Sergejus ir toliau putojo:
- Pagaliau aušta diena, kai pasaulis susiprotėjo, kas yra kas, ir ima aiškintis su atmatomis!
Pas žmogų spaudimas pakilo, pradėjo tankiau širdis plakti, pritrūko oro... lyg ir susiruošė pas Abraomą, bet ne dar ne pabaiga ir ne pati pradžių pradžia, suspėjo susirasti vaistų, išlukštenti tabletes ir pakuotės, nuryti jas ir užsigerti vandeniu, sukniubo fotelyje ir sustingo.

Argi verta taip dėl idėjų ir tariamo teisingumo kankintis? Niekaip negaliu suprast?

Seniai prabėgusios dienos iškilo kaip naujas filmas naujausiam kino teatre, tik aptarnaujančio personalo niekaip nesimatė, nors daug ko ir gyvenime nepastebi, aptarnaujančio personalo užduotis yra būti nematomam ir teikti paslaugas nepastebimai.
Prisiminė ir jaunutę Mariją, lenkaitę, kurią pasirinko kaip tarpinį blogį, kaip ne kaip, irgi slavė, nors ir ne rusė. Ir esesininkę, kuriai visa kuopa keršijo už visas išprievartautas Rusijos moteris. Lozungo nespėjo parašyt ir virš tvarto, kur vyko šis teisingo keršto aktas, pakabint, nes labai skubėjo ir visiems labai norėjosi. O taip pat žydelką, kuri slėpės namo rūsyje ir kuriai vis vaidenos, kad vokiečiai vis dar karaliauja ir kaip jie, trys draugai, tamsoje apsimetė fricais, ir ją paturėjo.
Prisiminė ir liūdesį, kad baigės karas, ir tenka grįžti prie įprasto gyvenimo, vėl pradėti dirbti, o ne trofėjais maitintis, o taip pat tikrą meilę, šeimą ir vaikus, kuriuos norėjos tai galva į sieną daužyti, tai karštai apkabinti ir ginti...
Bet skausmas atlėgo ir filmas su visu kino teatru pradingo.

Žiūrėjo šią laidą ir Sara, ta pati apetitinga žydė, kuri savo tarpukoju iš vyrų gyvenimą išsiderėjo.
Irgi prisiminė tas siaubingas dienas. Tą košmarą, tą siaubą, kai virsti tik gyvuliu, kepsniu į krosnį, kurį grauš tik šunys žmogėdros, kai gyventi dar norisi ir atrodo dar tiek nenuveikta, tada sutinki su viskuo, kad tik gyvas liktum ir turi viltį, kad kada nors ateis rytas.
- Irgi mat kovotojai už istorinį teisingumą, kai ša troškau keršto visiems kurie mane prievartavo, žemino ir esesininkėms, ir vietiniams žydšaudžiams, ir išlaisvintojams prievartautojams, manęs niekas net neklausė, kai žaizda nuo laiko užgijo, prisiminė mane ir ėmė naudoti kaip instrumentą, kad spustelėtų vietinę vyriausybę, kai ko nors išsiderėti reikia! - jos spaudimas tik truputį pakilo. - Ar aš vis dar noriu keršto? Tada norėjau, oi, kaip norėjau, tiesiog svajojau, kaip pati visus juos ir jas žaginsiu, o po to iškastruosiu! O dabar? Aš jau sena ir viso to man nebereikia? Net ir nežinau. Jei ne karas, viso to būčiau nepatyrus ir aš būčiau nebuvusi aš, o dabar aš save myliu tokią, kokią esu ir tikrai nebūčiau tapusi tokia, jei ne visas tas košmaras, nors prisiminti yra ką. O jei viso to nebūtų buvę, o jei mano tėtis būtų buvęs moterimi?

Maždaug tuo pačiu metu.
Aplankalas atsidūrė opozicijos lyderio rankos, jis užsidarė savo kabinete, atsisėdo už stalo ir ėmė skaityti...
Tai buvo karstas ir gili gili duobė Brazauskui.
- Net žemėm užversti nereikės, pačios užgrius, politiniam karstui į duobę pakliuvus. Štai kur tikroji proto jėga, o ne manipuliacijos su seimo dauguma. Brazausko ir Uspaskich nebeliks, su praeitimi bus baigta, Lietuva atgims iš naujo, tiesa, liks dar Zuokas ir Adamkus, bet senis ir pats greitai kojas užvers, o Zuokas gali likti ir amžinu meru, nebaisu, nors su laiku reikės pašalinti ir jį, savi žmonės turi valdyti svarbius finansinius srautus, o aš valdysiu tuos žmonės.
Už lango jau buvo tamsu, prašvilpė vėjo šuoras, sujudindamas medžių šakas, sukurdamas šešėlius fantastiškų būtybių, turint lakią fantaziją ir žinant situaciją galima buvo įžiūrėti ir Smetonos, vienintelio nevykusio Lietuvos diktatoriaus šmėklą, ir šiaip išprotėjusio tirono dvasios šešėlį.

Dangus ėmė niauktis, o žvaigždės slėptis.
Buvo vienuolikta valanda vakaro: žmona ir duktė jau užmigo, sapnavo sapnus, o aš kaip nakviša ar apuokas į televizorių spoksojau, viltingai erotikos ieškojau, nors žinojau, kad nerasiu, mano mylimam krašte moralė labai griežta: vos vienas kanalas pradeda kovoti dėl žiūrovų skaičiaus, tuoj pat kitas jį paskundžia kam reikia, o po to pripjovęs konkurentą pats patyliukais pradeda vilioti žiūrovus.
- Reikia ne žiūrėti, o daryti, - pats nuolatos kartoju sau. Ir išsyk pasiteisinu:
- Bet kad žmona jau miega!
- Reikėjo tai daryti iki tol, kol užmigo, ir tiek, kad net mintis apie seksą nekiltų!
- O kodėl? Juk mintis apie seksą maloni?
- Todėl, kad trukdo gyventi ir atlikti pareigas!
- Ar ne per daug aš esu visiems įsipareigojęs, kad net savo malonumus turiu pastumti į šalį. Gal su šiuo pasauliu, ar su žmogiška veisle kas nors netvarkoje?
- O ką tu sukursi? Dar vieną alkaną burną?
- O su savo pridėtinės vertės produktu? Kuris neteikia man jokio malonumo!
- Duonos kąsnį kasdienį, kuris suteiks tau malonumą!
- O gal geriau aš kaip nors kitaip išgausiu tą duonos kąsnį?
- Pavojingos šnekos! Tu – prieš klestinčią visuomenę?
- Tam tikra prasme taip! Mūsų civilizacija kaip verdantis katilas, kuris neturi, kur išsilieti, būtent tam ir kuriami lokaliniai konfliktai, kad truputį sukurto produkto susinaikintų, truputį homo sapiens susimažintų, o taip pat neaiškių epidemijų psichozės, kad išaugtų naujų ką tik sukurtų prekių pardavimai.
- O ką tu siūlai vietoj to? Apvalančią branduolinę liepsną?
- Ne! Invaziją į kitus pasaulius, dabar mes trypčiojame vietoje: tobuliname ir mažiname tai, ką jau turime, bet nežengiame per ribą...
- Gal todėl, kad už jos nieko nėra?
- Kažkada ir horizontas vandenyne buvo pasaulio pabaiga?
- Na, gerai, tarkime yra kažkas, bet gal kol kas ekonomiškai netikslinga?
- O eikvoti lėšas, intelektą ir laiką lokaliniams konfliktams prasminga?

Net sunku pasakyti, kas tai buvo: ar sapnas, ar pasąmonės apdorojamos informacijos analizė, bet kažkaip nejučia, net pačiam sau, įvyko ribos peržengimas.
- Psichiatrai, tai pavadintų bėgimu nuo realybės, bet mes patys kuriame savo realybę, na, bent jau atspalvį jai suteikiame tikrai, - pasakiau pats, atsikvošėjęs.
Aš ir vėl atsidūriau tame pačiame taške kaip ir praeitą sykį. Minčių sraute apie lietuvių ir žydų mentaliteto giminingumą. Jos buvo kažkuo kitokios nei praeitą sykį, bet labai labai panašios.
- Įdomu, kodėl patenku būtent šitaip? Kol kas neužčiuopiu sistemos, reikės labiau pastudijuoti įėjimo techniką, nes vieną kartą imsiu ir užstrigsiu arba čia, arba ten ir bus man kaip gobšuoliui Ali babos broliui. Ir vis tik įdomu, kodėl į šitą erdvę patenku pro žydų šoninį įėjimą. Kas tai nulemia? Mano antisemitizmas ar mano giminingumas žydų tautos, Aškenazių genčiai, juk berods, tokia gentis vyrauja Europoje, o taip pat ir Lietuvoje. Gali būti kad mano juokeliai apie žydų vyrų veiklą, kai kitų tautų vyrai dirba ir kariauja yra labai ir labai arti tiesos. Tiek to, jei dievas duos, ir mes pakliūsime čia dar ne kartą, išsiaiškinsim ir savo kilmę, ir pasivaikščiojimo į šį pasaulį sistemą! Ir kuo dabar užimsime? Aš jau buvau ir užmiršęs apie Lietuvių tautos sąmonės egzistavimą erdvėje! Šiaip jau kai pagalvoji: sąmonė lyg ir kažkas nematerialaus, kažkas, kas pasislėpęs už kaukolės kažkur pilkosiose smegenėlėse, o tautos ir tuo labiau, kažkaip visada atrodė, kad tai tėra tik politologų ir filosofų prasimanymas, metafora, būtina tam tikriems valstybės veiksmams pagrįsti. O dabar aš stoviu čia, šitoje metaforoje. Jos juk realistai nepamatys ir neišvys, čia tas pats kaip su dievu, jis lyg ir yra, bet astronautai jo kosmose, o likę mokslininkai žemėje, taip ir nerado... Postringauju lyg koks filosofas, o filosofijos fakultetą manęs nepriėmė: Lietuvos filosofai nusprendė, kad neesu vertas tos garbės. Gal ir gerai, nes išprotėčiau aš tarp tų paršelių, įsivaizduojančių save tautos aristokratais, taip pasižiūri į tokius parazitus, pasikėlusius aukščiau kitų, pilnus psichinių ligų, kompleksų, ambicijų ir paniekos kitiems ir norisi pradėti mėsinėt, juk šitą tai aš moku ir labai gerai... Gerai, laikas susikaupt, o tai tas, kas mane čionai įleido, nuspręs, kad laikas baigt ir išgrūs mane lauk: mąstyt apie sekso moralumą ir amoralumą gyvenime mano... Ką gi realizuosimės šiame pasaulyje! - pasirąžom ir įkvepiam pilną krūtinę oro, užmerkiam akis ir apibrėžiame, ko gi mes norime...
- Mes norime pažaisti Vudu! - atmerkiame akis, o prieš mus jau du komplektai molinių figūrėlių. Telieka jas tik įasmeninti.

Uždaroje patalpoje, primenančioje kalėjimo kamerą: viens prieš kitą išdygo valdančiosios partijos lyderis Brazauskas, rankose dar tebelaikantis „Vakaro žinias“ su dienos nuogalės nuotrauka, parlamento opozicijos lyderis Kubilius su Brazausko byla ir jo politinio sunaikinimo receptu, ir ponas Izaokas Hasmoa su nusmauktom kelnėm ir styrančiu apipjaustytu pimpalu, drėgnas blizgantis prezervatyvas ką tik nukrito ant šaltų betoninių grindų.
- Čia kas per pokštai! - pasipiktino žydelis, skubiai tempdamas kelnes aukštyn ir slėpdamas savo pornografinę grožybę. - Aš turiu diplomatinę neliečiamybę!
Po to išvydo Kubilių, su kuriuo tiesiogiai nebuvo pažįstamas, bet puikiai žinojo tą molinį Golemą, kuris jo užmačias turėjo koordinuoti Lietuvoje.
- Tai tu mane, kiaule, išdavei!
Kaip tikras chameleonas, dar nesuvokdamas kas vyksta, Brazauskas jau perėmė iniciatyvą:
- O tu, žydeli, manei, kad juo galima pasitikėti? Juk jis - suvalkas, šiandien parduoda mane, o rytoj suvalgo tave, pardavęs man už savo laisvę, kad rytoj vėl bandytų įgelti mirtinai man, aš su malonumu tą blakę pripločiau, bet tada kiti pradės rėkti, jog žudau demokratiją, ir nubėgs skųsti jankiams, o ten pas juos dabar karaliauja kaimo priedurnis besišnekantis su dievu ir diegiantis savo demokratinę diktatūrą visame pasaulyje... Tu nepyk ant jo, tiesiog situacija pasikeitė!
- O ką tu man padarysi? - išpūtė krūtinę Izaokas, - Jeigu kas „Mosad‘as“ už mane atkeršys, mes žinome tavo achilo kulną!
- Negąsdink, aš tavęs gi dar nekastruoju!
- Per vėlu! Anksčiau derėtis reikėjo, kol mes norėjom, o dabar mes Lietuvai parinkom naują vadą!
- Ar šitą? - Brazauskas žvilgtelėjo į mirksintį blakstienomis ir prakaituojančia plike Kubilių, - Vargšė Lietuva! Įdomu, už ką gi ją taip prakeikė, kad tokie bevaliai šmikiai, vis į sostą lipa?
- Na, vištgaidi, parodyk, -ir pasuko link išsigandusio opozicionieriaus, - ką gi tu ten turi apie mane, žydeliai tau dar vieną kopiją atsiųs.
- Aš tave į teismą paduosiu už įžeidimą!
- Žinai, kvaily, aš nežinau, kur mes esame, bet abejoju, kad sugrįžęs į įprastas lankas, išdrįsi pasakoti apie šį susitikimą, - jis priėjo prie Kubiliaus ir šeimininkiškai paėmė iš jo aplankalą...
O kitą akmirką prasidėjo „Žvaigždžių karų“ stiliaus efektai: viduryje patalpos blykstelėjo šviesa ir susiformavo trimatė scena. Izaokas, atsargiai prisiartinęs, net pirštais pabandė ją paliesti, bet tik perskrodė tuščią erdvę.
- Fantastika! - tarstelėjo jis
Trys senukai, lygiai taip blykstelėję pasirodė ant šios virtualios pakylos. Kompiuterinis balsas pristatė jiems kiekvieno iš herojų legendų ir paleido susitikimo situaciją.

Tai buvo lyg sapnas, jie visi trys nesuvokė kaip čia atsidūrė. Trys senukai. Ir veidai vienas kitam lyg ir truputį matyti, ir mintys visų identiškos, tik skirtingom kalbom:
- Kur aš? Ar jau numiriau? Nereikėjo tiek nervintis dėl to kvailo reportažo! Vis tik nepavirstam į nieką?! Nors ne, greičiausiai tai tik dar vienas kvailas sapnas!
Pauzė, nesiryžtant prabilti, betgi negalima tylėti visą amžinybę, ypač kai nežinai, ar dar bėga laikas, ar jau nebebėga.
Sara kaip ir pridera patelei pirmoji uždavė klausimą:
- Atsiprašau, gal jūs žinote, kur mes esame?
Vyrukai papurtė galvas.
- O gal žinote, kaip čia atsidūrėte? - įgimtas moteriškas cinizmas vyrų atžvilgiu pilnai pabudo, leisdamas jai įsitikinti jai, kad ji tikrai dar gyva. Juk, jei ji mirtų, lytis nebebūtų svarbi.
Sergejus skėstelėjo rankomis, vis dar baugščiai žvalgydamasis.
- O jūs anksčiau, kokia nors skleroze nesirgote?
- Bent jau aš tai nesirgau! - burbtelėjo Kristupas.
- Aš taip pat! - nusišypsojo Sara. - Tada kodėl čia mes susirinkome, ir dar ne savo valia?
Staiga jie visi ėmė keistis, išsiplėtusiom iš baimės akimis, spoksoti vieni į kitus, įgyti savo praeities kontūrus. Tik rūbai nepasikeitė.
- Dieve mano! - išsprūdo Kristupui, jis atpažino Sarą. - Nuo dangaus teismo vis vien nepabėgsi!
Ir viskas sustojo.
Dabar ir Sara atpažino abu gražuoliukus.
- Tai mano keršto sapnas? O kur esesininkė? - jai ėmė darytis juokinga.
- Na, ir ko tu rėkauji?! - išsišiepė ji. - Aš dar nepakankamai atjaunėjau! Ir vėl visą malonumą sugadinai! O tu ko tyli? Ar jau manęs nebegeidi, kaip kad tada tamsoj?
Seniokai-vyriokai sutrikę tylėjo.
- O gal jus infarktas kolektyvinis ištiko? Jūs beje gal irgi tarpusavyje pažįstami?
Vyrai papurtė galvas.
- Na, tai susipažinkite? Čia mano dulkintojas, kuriam aš atsidaviau mainais už savo gyvybę, prie žydlavonių krūvos, - ji mostelėjo ranka link Kristupo, - o čia mano prievartautojas, gelbėtojas, kuris tariamai už suteiktą laisvę, išdulkino su draugu mane per šikną. Ji po to man dar ilgai skaudėjo, - jos rankose išdygo didelis mėsininko peilis. Ji truputį nustebusi žvilgtelėjo į blizgančius ašmenis, - čia tikriausiai užuomina, kad šiandien aš vakarienei valgysiu dvi dešreles su keturiom pupelėm? Šiandien matyt mano svajonių išsipildymo diena? Aš pakliuvau į pragarą prižiūrėtoja dviem nusidėjėliams? Vadinasi, ir aš, ir jūs palikote šią ašarų pakalnę. Ir pragaras pas mus bendras, nepriklausomai nuo tikybos.
Ji dar kartą nužvelgė savo globotinius:
- Žinot jums pasisekė, nežinau, kiek mes čia su jumis tupėsime, bet aš jūsų nekankinsiu, matyt kitos aukos vėliau pakeis mane, kurios nuspręs, ką su jumis darys, o aš jums kol kas pabūsiu gerąja fėja, - ir mostelėjo peiliu lyg burtų lazdele.
Išdygo stalas, kėdės, staltiesė ant stalo, arbatos servizas su garuojančiu gėrimu, torčiukai lėkštutėse  ir t. t.
- Na, ką ponai kankintojai, prisėskime, prisiminkime baisius ir tuo pačiu metu gerus laikus! - kaip tikra šeimininkė, ji atsisėdo už stalo. - kaip keista, mielieji dulkintojai mano, kai gyveni, atrodo, kad nieko ir nenugyveni, o kai atsigręži atgal, pamatai kiek visko nugyventa, užgyventa...

Trimatis vaidinimas nutrūko, vaizdas pradingo.
- Baisiam žmogui, ponai, pakliuvom į nasrus, tikram psichopatui, - nusišypsojo Brazauskas, - jei aš teisingai supratau potekstę, tai jis stengsis mus perauklėti.
- O aš čia prie ko? - sumosavo lyg paukštis sparnais Izaokas.
- Nežinau, - pakraipė galvą Brazius, - gal jis – antisemitas?
- Prakeiktų žydšaudžių kraštas!
- Klausykit, turėkit sąžinės, - neiškentė Andrius, - negalima gi klijuoti etiketės ant visos tautos!
- Baltiesiems tai nesutrukdė apšaukti visus žydus dievažudžiais!
- Klausykit, filosofuojantys ideologai sušikti- pertraukė bekylantį disputą premjeras, - mums reikia nešdintis iš čia, kol psichopato nuotaika nesugedo, tam mes turime susivienyti!
- Jis būtent to ir nori, - staiga suvokė Kubilius, - tai komuniagų organizuotas realybės šou, siekiant diskredituoti opoziciją, ryt poryt išvysime per LRT arba Baltiją sumontuotą laidelę ir mums bus galas!
- Kad konservatoriai su socialdemokratais, - nusijuokė jis, - net baisiausiame košmare...
- Kokie jūs vis tiktai menkystos, kai tikslas reikalavo mes sugebėjome peržengti ribą ir susivienyti su jumis ir jūs mūsų neatstūmėte, - įsižeidė Brazauskas.
- Jūsų žingsnis tada tebuvo šaltakraujiškas išskaičiavimas, būdingas visiems nomenklatūrininkams, o dabar visai kita situacija.
- Kad Jūsų žodžiai dievui į ausį!

Tai buvo mano filmas. Aš ir buvau tas psichopatas, kuris nusprendė perauklėti Lietuvos ir pasaulio elitą. Naivumas neišpasakytas! Juos reikia neauklėti, o įtakoti, tai yra stovėti  už nugaros su kirviu ir iš sprendimų gausybės, palikti tik du variantus: arba reikalingas sprendimas, arba mirtis nuo kirvio.
Ir ką gi man daryti: tęsti pedagoginius eksperimentus, įrodant nežinia kam demokratijos pranašumą ar suruošti košmarą?
Laikas žengt į sceną ir būt budeliu, simbolizuojančiu tautą... tik prasmė kokia?
- Na, nulinčiuosiu aš juos, gal būt jie net realybėje kojas pakratys, bausmė tikrai pelnyta ir kentės jie pragare ir taip toliau... O kas toliau, juos pakeis kiti tokie pat... Tai gal geriau tegu lieka tie patys seni – jie tikrai ne patys baisiausi monstrai pasaulyje... Iš tikrųjų aš ir esu pats didžiausias konservatorius: palikime viską kaip yra, mes ir taip esame mirštanti tauta; išmirsime, išsigimsime ir pėdsako nepaliksime... Nors ne paliksime: 13-14 amžiuje buvome pakankamai svarbi tauta tuometinio pasaulio politikoje, tad istorikai mus vis vien minės, tad galime ramiai sau išnykt, mes savo funkciją atlikome...

Miegantys žmonės visi vienodi, lygūs ir beasmeniai, tik kai pabunda, skubiai susikirsto hierarchiją ir luomus ir asmenybes.
Dar vienas žmogus regėjo šį nesąmoningą kliedesį. Jis pabudo, pilnatis švietė jam į veidą. Akimirksniu jis įgavo asmenybę, ir statusą: Algis Valinskas, televizijos laidų prodiuseris ir Lietuvos nuomonės formuotojas.
- Na, ir sapnas, jei jis nors kiek reikšmingas, tai greitai gausiu daug juodų juodų pinigų. Konservatoriai vėl vežimais veš, kad purvo malūnas suktus. O ką darysi, kuo daugiau pinigų turi, tuo laisvesnis esi...

Virš vaiko iškilo šešėlis.
- Tėti! - iškėlė rankas vaikas, prašydamas paimti ant rankų.
Bet šešėlis sustūgo:
- Gabrieli! Tu žiūri, ką duodi Liucijui, bet jau atjunktum nuo ekrano, jam dar per anksti tas šlykštynes regėti, vaiko psichika iškryps! - ir pasilenkė paimti lentą.
- Ne! Nenor! - užprotestavo kūdikis ir įsikabino į lentą. Nepaisant teikiamo saugumo jausmo, didysis šešėlis iš jo nuolat atimdavo visus jam patinkančius žaislus ir kiša panosėn visokias nesąmones. Pats tegul juos nešioja. - Mano!
- Aš kam pasakiau! - tėvas paėmė vaiką už alkūnių, pastatė ant kojų ir pliaukštelėjo per pliką užpakalį.
Skausmas pervėrė visą kūną.
- Dėl tokio nieko! - rankos paleido lentą.
Dar vienas akmenukas į nuoskaudos duobę.


Žmogelis, kuris, sudrumstus ramybę, netyčia išgyveno šią istoriją, buvo lygiai taip pat išmestas už durų.
Tik sudrumstus smėlį, smiltelės niekuomet nesugrįžta į tą pačią vietą. Taip ir mūsų žmogelis, vardu Algelis nenutūpė atgal, lyg ir tas pats smėlis, bet padėtis koordinačių sistemoje visai kita.
Jis aprašė savo išgyventą istoriją. Padėjo paskutinį tašką ir nusijuokė pats sau:
- Na, va ir vėl susireikšminom, mes - vienas iš daugelio motyvų, dėl ko visata dualizavosi, juk ne veltui mes - Europos centras, Marijos žemė ir pasaulio bamba.
Pats kūrinio sukūrimas buvo malonus, bet keistas veiksmas, užtai pinigų negausi, tavęs net niekas nepagirs, o žmona ir išvis įtariai nužvelgs: nėra nieko baisiau už neprognozuojamą asmenybę. Pats vertindamas save, savimi baisėjosi, juto pavojų savo pamatams, bet norėjosi kažko daugiau: prasmės savo būčiai, nors trumpam...
Ir jis ją sau suteikė: išsiuntinėjo kūrinį elektroniniu paštu į leidyklas, laikraščius. Ironiška, bet niekas neatsiliepė, kol neprasidėjo įvykiai, kol Kubilius nenusižengdamas seimūno etikai, neapkaltino Brazausko neteisėtai privatizavus “Draugystės“ viešbutį, o visus socialdemokratus savo laiku globojus „EBSW“ koncerną.

Ir vienas iš redaktoriaus pavaduotojų prisiminė apie keistą rašliavą, kurią ištrynė iš savo pašto dėžutės.
Tuo metu jis kaip tiktai gėrė kavą iš automato.
- Tai buvo numatymas! Arba informacijos nutekėjimas! Reikia pasistengti neužmiršti, kai sugrįšiu prie kompiuterio! Aš lyg ir nevaliau ištrintų laiškų papkės, ten turėjo išlikti!
Bet tiek daug dalykų ir daikčiukų blaško dėmesį šiame gyvenime:
a) suskambo telefonas: žmonai buvo įdomu, kada jis sugrįš namo, nes jai į pamoką 18 valandą; ar jis galės ją nuvežti ir taip toliau...
b) pro šalį praėjo praktikantė, būsimasis plunksnos ryklys ir dar blondinė, bet užtat kaip ant liauno liemens mažas užpakaliukas švytuokliuoja...
- Gerai būtų tokią per šikną pratraukus! - blykstelėjo išganinga gyvuliška mintis, bet racionalus grynasis protas idėją išsyk pakoregavo:
- Su sąlyga, kad ji niekur nepasiskųs, o tai pasiliksi be darbo geriausiu atveju, nebent ką nors jai pasiūlytum mainais, pavyzdžiui, darbo vietą po praktikos viename iš mūsų grupės laikraštukų.
Kai Tomas pasiekė savo stalą ir kompiuterį, jis jau buvo pamiršęs apie pradinę mintį, įsijungė fantastinę šaudyklę ir ėmė pleškinti mutantus į kairę ir į dešinę, viename iš virtualių koridorių pakliuvo į jau prasidėjusį susišaudymą; dar vienas vienišas ir todėl narsus šaunuolis pleškino mutantus. Šaunuolio vardas buvo Adomas ir visi žinojo, kad tai vyriausiojo slapyvardis.
- Reikia nešdintis iš čia, nes jam gali nepatikti mano buvimas, - pagalvojo Tomas ir prisiminė, kad kažką norėjo parodyti šefui.
Kaip tik tą akimirką Adomas nepataikė ir monstras vienu letenos smūgiu nunešė žaidėjo galvą, sienos nusidažė raudona spalva.
- Žaidimo pabaiga, tikriausiai, atsarginių gyvybių nebėra! - vyriausiojo virtuali inkarnacija pranyko.
Ir kas pasakys, kad tai ne realybė, tiesiog vienoje iš realybių įvyko asmenybės pabaiga, o kitose jis dar egzistuoja.
- O ką aš jam norėjau parodyti? - ir kaip tik tą akimirką pro savo langą išvydo praplaukiančią tą pačią praktikantę.
- Aš ją pratrauksiu! - prižadėjo pats sau, - bus firmos vakarėlis nugirdysiu ir išdulkinsiu!
Ir... prisiminė, ką norėjo parodyti šefui. Greitai panaršė savo pašto mėšlyną ir tarp daugybės pakvietimų aplankyti pornosaitus su virusiukais, aptiko ir tą idioto laišką.
- Štai jis, tas kvailys! Naiviai besitikintis štai šitaip išgarsėti! Rašytojas mat atsirado, rašytojais tampa tik aristokratai arba rašytojų vaikai! Nors šį kartą, gal jam kaip tik nusišypsojo šansas? - jis nusišypsojo. –Ir dar vienas ubagas taps bajoru, ne vien gi per verslą ir kriminalą aristokratų veislę atnaujinti?
Jis atsidarė dokumentą, permetė jį akim... Akies obuolys pavyzdingai nuriedėjo lyg rutulys ir palietė pergalingą paskutinį kūrinio tašką.
- Labai gera užuomina, - įvertino ir apsisprendė, - galima eiti pas šefą.

Vainauskas nebuvo ypač geros nuotaikos, kai į jo kabinetą pasibeldė vienas iš pavaduotojų.
- Na, ir ko jis čia atsivilko? Vėl kokią nors vidinę intrigėlę pakurstyti?
- Klausau, tik greitai, nes neturiu laiko...
- Aš jūsų ir netrukdysiu, tiesiog pas mane prieš mėnesį vienas laiškutis užklydo, kuriame fantastine forma – aprašyti dabar vykstantys įvykiai...
- Kokie? - pertraukė vyriausiasis.
- Brazausko ir Kubiliaus karas!
- Šit kaip, - atsilošė kaip bosas, kuris tuoj skaitys moralą nevykėliui pavaldiniui, - o kodėl gi tu jo man prieš mėnesį neatnešei?
- Todėl kad tuo metu, tai atrodė kaip socialdemokratų reklaminė akcija, - atrėmė bizūno kirtį.
- Gerai jau, atspausdink ir padėk man ant stalo, vakare perskaitysiu... tą šedevrą... ir pamąstysiu apie jį, - jis atsistojo, paskelbdamas, jog audiencija baigta... ir Tomas skubiai dingo iš boso akių.
- Vis tik gerai, kai tavęs bijo. Diktatūra yra pati geriausia valdymo forma, gaila, kad valstybės valdyme, jos – atsisakyta, jokių konkurentų neturėtume, ne taip kaip dabar.
Su tokia nekasdieniška mintim, jis užsimetė odinį lietpaltį ir išėjo iš kabineto, perėjo per redakciją ir nusileido laiptais palikdamas pastatą.

Tomas atspausdino kūrinį ir paliko jį jo sekretorei, kad ši po to padėtų jam ant stalo. Sekretorė būdama smalsi: truputį pavartė atspausdintus lapus ir susidarė savo nuomonę.
Taip užgimė gandas apie konservatorių sąmokslą su žydais prieš kairiuosius, kurį ji tą patį vakarą kavinėje papasakojo savo draugei kavinėje, o ši vakare savo kambariokei ir taip toliau.
Kitą dieną per pietus, Kubiliui raportavo:
- „Lietuvos rytą“ perpirko socdemai ir laikraštis pradėjo tyrimą apie konservatorių sandėrį su žydais.
Konservatorių lyderiui, net nebeesančių plaukų svogūnėliai ant galvos pasišiaušė:
- Jobtvajumat, to negali būti, mes gi jiems stabiliai duoklę mokam, kad jų plunksnos, akys ir liežuviai viena kryptimi dirbtų! Tuoj aš tam tautiečiui paskambinsiu...
Brazauskui truputį vėliau taip pat užsiminė, kad „Lietuvos rytas“ atsuko savo vežimo ienas į konservatorių pusę.
- Tai kol kas pletkai, ar ne? - pasitikslino Brazauskas.
- Taip!
- Tai greičiausiai ir liks pletkų lygio informacija, nes jų finansiniai interesai bendri jau labai seniai, nebent kur nors kokia boba nepasidalino? Šiaip būtų gerai, kad vertingesnę informaciją, kas nors iš kur nors atneštų, kad ji būtų panaši į tūzą, o ne šeškę.

Alfredas Vainauskas tuo metu tik pradėjo vartyti kūrinį, kai suskambo „aliukų“ „Žaliagirio“ melodija mobiliajame telefone. Telefono ekrane švietė: „Kubilas“.
- Vėl koks nors ekstra prašymas, - pagalvojo, atsiliepdamas:
- Kas atsitiko, Andriau?
- Kol kas nieko, tik girdėjau pradėjote kažkokį tyrimą prieš mus?
- Baik, aš nepjaunu pastoviai auksinius kiaušinius dedančių...
- Nebent atsirado nauja dedeklė?
- Žinai, aš norėčiau, kad jūs visi man mokėtumėte...
- Šneki kaip tikras žydas!
- Mūsų visa civilizacija – žydiška, - ramiai atsikirto redaktorius, - va, tada tai būtų demokratija, o dabar aš esu priverstas priimti kažkieno tai pusę ir taip jau išėjo kad tai – Jūsų barikadų pusė, tad nustok mūkti, priekaištauti ir klok savo kvailus gandus...
Pašnekovas išklojo turimą informaciją. Alfredas patylėjo ir po to ištarė:
- Aš tą kalę papjausiu! Vienu žodžiu, situacija – tokia: iš tavęs ir tavo organų priklauso, kaip minimum didelis butelis gero originalaus viskio, gali būti ir statinė iš „Alitos“, jeigu ką, nes pas mus artėja firmos balius... Dabar taip, jokio tyrimo aš nevykdau, bet jeigu dar kada nors taip užknisinėsi, pradėsiu! Tai, va, kažkoks žąsinas prieš mėnesį atsiuntė mums kūrinį, kuriame minimas jūsų sandėris su oficialiu žydu atstovu, jei gerai suvokiau jie jums schemą ir žaliavą, padedančią sunaikinti socialdemokratus prieš pat rinkimus, o gal net ir visiems laikams, nes Brazauskas jau nebe pirmos jaunystės, žiūrėk, dar ir kojas užvers, o jūs atėję į valdžią, kompensuojat žydų turėtą turtą. Štai ir visa turima informacija!
- Kokie tavo sekantys veiksmai?
- Ta prasme?
- Ką tu su tuo šedevru veiksi?
- Yra pasiūlymas jį išspausdinti ir padaryti dar vieną žvaigždę Lietuvos padangėje iš niekam nežinomo sutvėrimo.
- O tavo sprendimas?
- Sakyk, kokio tu nori, aš pasakysiu sumą ir tavo norai išsipildys...
- Kūrinį ir to kūrėjo koordinates man...
- Nori mano patarimo, šiuo atveju, tyla - bloga byla, visų skylių nesupirksi ir neužkimši, o jeigu apie šį šedevrą žinai tu, tai ko gero jau ir Brazius žino, tik man tiesiogiai neskambina, nes mes ne – partneriai.
- Jei kūrinys bus paviešintas, kils skandalas...
- Žmogau, tai - grožinis kūrinys, tu, jeigu ką, gali jį į teismą paduoti už šmeižtą, kaip kad Landsbergis Petkevičiui padarė, honoraro jam net advokato konsultacijai neužteks, bet tai jam bus tik reklama, mes straipsnelį išspausdinam, jis sprogsta kaip mėšlo krūva, truputį pasmirdi ir išsisklaido paskandintas kitų skandalų skandaliukų, jo netgi niekas daugiau nespausdins, nes niekas nemėgsta antrinės produkcijos, čia tau ne knyga, kurios tiražą gali perleisti bet kas, kad tik paklausa būtų.
- Tu siūlai neblokuoti bičo ir leisti jam nusimarinti pačiam?
- Būtent!
- Gerai, tik duok man jo koordinates!
- Gerai, tik kvailysčių nekrėskit! - ir padiktavo vardą, pavardę, emailą bei mobilaus telefono numerį. - Daugiau nieko apie jį neturiu!
- Mums daugiau ir nereikia! - pajuto jis šypseną nematomo pašnekovo balse. - Iki kito susiskambinimo!
- Nieko nėr šlykštesnio už bendravimą su spec. klientais. Reikėtų kaip ir kitur įsisteigti vadybininkų su spec. klientais etatą, bet... ir taip per daug ausų, dar vienos papildomos atsiras; informacija ir taip teka upėmis... Apsieisiu! Geriau sekretorę moraliai parūrinsiu už perdėtą plepumą- ir nuspaudė vidinio komutatoriaus mygtuką, - Elena, užeik pas mane trumpam!

Oras iš tikrųjų yra informacijos jūra, tereikia tik žino kokioje vietoje ją semti. Brazauskas vieną tokį sėmėją turėjo, kažkada jam į seimą padėjo pakliūti. Vyrukas daug metų pradirbo ekonominių nusikaltimų departamente, vadovavo šeštajam skyriui, po to kai EBSW vyrukai paprašė uždaryti šį skyrių, jis išėjo į atsargą ir pakratęs savo buvusiuosius klientus surinko pinigėlių privačiai apsaugos tarnybai atidaryti, pirmieji jo klientai ir buvo buvusieji tiriamieji, o po to kažkaip nepastebimai tapo tarpininku tarp verslininkų ir vidaus reikalų ministerijų, o pamažu pažintys nusitiesė ir iki valdančiojo elito, juolab, kad su Brazausku jie buvo pažįstami dar nuo tarybinių laikų, kažkada dabartinis premjeras jam garbės raštus įteikinėjo kaip geriausiam organų darbuotojui. Taip jau išėjo, kad su laiku jo firmos klientais tapo Darbo partija, o ir nuodėmių skaičius ėmė dar sparčiau augti nei dirbant ministerijoje, tad prireikė parlamentaro neliečiamumo statuso ir nuolatiniai jo paslaugų užsakovai jam jį suteikė.
Paskutinis jo užsakymas buvo surinkimas detalios kompromituojančios medžiagos apie konservatorių lyderį.
Šiuolaikinės technologijos jau leidžia nieko neprašant prisijungti prie mobiliųjų telefonų linijų abonentų, tereikia tik lokatorių į reikiamą vietą nukreipti...
Vat, ir sekiojo toks lokatorius prieš opozicijos lyderį nuo tos dienos, kai jis paskelbė „kompromatų“ karą prieš premjerą.
Kuravo šią akciją pats apsaugos tarnybos savininkas Alvydas Sadeckas, kuris išsyk ir nusiuntė Vainausko ir Kubiliaus pokalbio faksimilę premjerui.
Netrukus atėjo ir naujutelaitis užsakymas ponui Alvydui:
Suraskite tą rašytoją, gaukite to kūrinio kopiją ir visą visą informaciją apie jį!
- Gerai kai vyksta politiniai karai! - patrynė jis patenkintas rankas

Surinkti duomenis apie paprastą respublikos pilietį ir paprasta, ir nepaprasta. Klientui visuomet reikia pateikti kažką tai, kad jis suvoktų už ką moka pinigus, o paprasto Lietuvos piliečio dosje paprastai tokia pilka ir neįdomi, kad susidaro geriausiu atveju trys A4 formato lapai, atspausdinti 25 šriftu.
- Na, apie ką rašyti!? - rovė sau plaukus bylų sudarinėtojas prieš pateikdamas savo šefui. - Na, yra filmuota medžiaga, bet joje nieko stebuklingo, darbų santrauka iš „Sodros“, pažymos iš pasų stalo, iš policijos, draudimo plius kūrinys, dėl kurio čia visi iš proto kraustosi, bet tokį šedevrą ir aš galėjau parašyti, jei pakankamai būčiau įkalęs ir būtų toks idiotizmas į galvą atėjęs. Na, vienas įdomus faktas: buvęs kovinės savigynos treneris, bet tai neturi jokio ryšio ir tai buvo taip seniai...
- Ai, kas bus, tas bus, - po ilgų kančių priėmė sprendimą bylos sudarytojas, - tegul patys analizuoja ir sprendimus daro! Paskutinį kartą peržvelgiu ir atiduodu: pilka asmenybė, akla višta, netyčia aukso grūdą atradusi...
- Hm! - jam tiesiog užkliuvo jo baigta mokykla. - Ponų mokykla prie Vingio parko? O kas gi tavo klasiokais buvo pilkoji pelytė?
Jis greitai internetu nukeliavo į „klase. lt“ ir pasiknaisiojo J. Basanavičiaus mokyklos 1989 m laidos abiturientų sąrašuose.
- O! Paleckio palikuoniai, dabartinis tarptautinių ryšių skyriaus vadovas... Iš principo, jis gali turėti priėjimą prie ypatingai slaptos informacijos. Taip ir užrašysim, ir Paleckį paminėsim! Vis šioks toks, nors truputį reikšmingas vaizdas. Matysis jog dirbta, plušėta.

Algiui Paleckiui visai netikėtai paskyrė audienciją Brazausko pavaduotojas Dainius Paukštė.
Įvykdžius visus etikos ir etiketo reikalavimus buvo pereita prie reikalo ir užduotas keistas klausimas.
- Ką tu gali pasakyti apie savo klasioką Petrauską.
- Nieko! - Algis sutriko, - O ką reikia mano rekomendacijos? Jis stoja į mūsų partiją?
- Ne! Bet reikia tavo nuomonės!
- Geraširdis, patikimas psichas...
- Kodėl psichas?
- Kaip čia pasakius, jis visą laiką nuo mūsų laikėsi truputį atokiai, nors su manimi sėdėjo viename suole, bet nieko apie jį nepaprasto negaliu pasakyti, kartais nei iš to sprogdavo, imdavo ir pasiųsdavo „Nachui“ direktoriaus pavaduotoją ir t. t.
- Na, ką gi, - apibendrino pavaduotojas, - mes tau turime spec. misiją: tu artimiausiu metu privalai suorganizuoti neoficialų klasės susitikimą, į kurį privalai būtinai pakviesti Petrauską; vakarėlį privalote pratęsti klube „Conect“, kur savo garbųjį psichą privesi iki reikiamos kondicijos ir perduosi simpatiškai panelei, Elena vardu, ir pasistengsit dingti iš akiračio.

O Izaokas apie visus savo nuotykius parašė ataskaitoj savo viršininkams.
Po savaitės jam paskambino iš vienos slaptosios tarnybos ir paprašė istorijos detalių.
Jis dar kartą viską išklojo, tik šį syk jau žodžiu.
Agentas, užrašinėjęs jo istoriją padarė atžymą:
„Jei tai tiesa, tai mums gali praversti. “
Ši atžyma ir paleido medžioklės mechanizmą. Duomenų rinkėjams buvo prisakyta akylai stebėti Lietuvos regioną ir ieškoti bet kokių užuominų apie keistus įvykius, kurie vienaip ar kitaip susiję Su Lietuvos ar Izraelio pareigūnais.
Po dviejų mėnesių duomenų rinkėjai rinkėjai ant stalo savo viršininkams patiesė fantastinę apysaką, kuri buvo labai panaši į Izaoko ataskaitą.
Buvo duotas naujas nurodymas:
„Informaciją apie autorių“.

Pasaulyje vyksta daugybė dalykų, pavyzdžiui, padaromos kvailos avarijos...
25 laipsniai šalčio, mašina neužsiveda, jei nereikėtų dirbti, tiesiog nusispjautum, bet žmona judina, jai vienuoliktą valandą privati pamoka, dukrą reikia priduoti senelei, nes nebus kam prižiūrėti, o čia dar šefas skambina, pageidauja, kad naują darbuotoją nuvežčiau į sandėlį... ir niekur nedingsi, teks pajudėti.
Devinta valanda dienos, kiemas tuščias nors tu ką: kas dirba, tas jau darbe, o kas miega žiemos miegu, tas miega. Į taksi gali net nebandyti, jie ir taip visi masiškai užkūrinėja panašių nelaimėliu automobilius centre, ir iki tokio nabago kaip aš paprasčiausiai patingės važiuoti. Nori nenori tenka virsti mandagiu chamu ir žadinti rudąsias meškas, kurios sugrįžo iš naktinės, labai nesinori, bet labai reikia.
Meškos neurzgia tik mieguistai susiraukusios, tylėdamos rengiasi, eina į lauką, užkuria mašiną, kabina ant troso manąjį sustirusį-sustingusį arkliuką ir tempia, bet po ratais ne asfaltas, o grynas ledas, atsiranda ir padėjėjų arkliuką pastumti, bet taip sunkiai einasi, kad kantrybė tiesiog trūksta it žvejo valas ir racionalumas skrieja link kosminės temperatūros, kad galutinai išsikristalizuotų į grynąjį protą.
Pats iššoku iš mašinos, nes mane sąžinė graužia, kad niekuo dėti žmonės pluša, aš gi jiems nė cento neduosiu, stumteliu ir mašina pajuda iš vietos, ant ledo įgauna pagreitį ir jos jau nebesustabdysi, ji neša ir mane, kad sutrintų mano kelio girnelę į „mersedeso“ kapotą, tenka šokti kaip kokiam nindzei per kliūtį ir nežinoma kūno dalimi nulaužti „merso“ žvaigždę, o automobilis ir toliau smagiai čiuožia su manimi, bandančiu ją sustabdyti ir įsirėžia į „audi“ dureles ir nuskuta viršutinį purvo sluoksnį.
Ne, žmogau, kad iškviestum policiją, tu tiesiog sėdi į mašiną ir riedi toliau, juk reikia tikslą pasiekti, o tave tempianti meška tuo metu virsta drebule bailia, automobilis užsiveda, tu ranka numoji, padėkoji ir nuvažiuoji, o meška, ką tik virtusi drebule, transformuojasi į baikštų triušį, kuriam ant uodegos nukrito lapas, o šis iš baimės ir apsišiko, pasivertė į genį ir nubėgo, pastukseno „audi“ šeimininkui.
Reziumė: 75 Lt - už žvaigždę, 150 Lt - už prisilietimą. Pastaroji kaina žvėriška, bet bičiukas norėjo dar daugiau, o aš įsivaizdavau, kad dar mažiau, diskusiją paįvairino žmonos kniaukimas, kad aš niekam nieko neskolingas, bet sąžinė turi savo logiką, kurios aš įveikti nepajėgiu, ir štai vienos tokios diskusijos metu į mobilųjį telefoną ateina žinutė:
„Zajabal Plepėti! “- telefono numeris nežinomas, perskambinu ir ekrano displėjuje išryškėja vardas:
„Saulius“- „Švyturio“ alaus vadybininkas. Jis - alaus vadybininkas, ir aš –alaus vadybininkas, štai nuolat pas klientus ir susikerta mūsų keliai.
Būtent jis šiuo metu yra ryšininkas su visa buvusia klasės mafija. Jis ir praneša apie rengiamą klasės susitikimą picerijoje miesto centre.
Mūsų klasė tai toks atsitiktinis darinys, iš pradžių formuotas sąmoningai, o po to paliktas likimo valiai, bent jau aš taip spėju.
Klasės branduolys buvusio elito kūdikiai, kaip ne keista, jie ir dabar po visų revoliucijų – elitas, nors kas čia nuostabaus, jie turėjo reikalingas sumas gyvenimo pradžiai, jiems daugiau leido, nes jų pavardės buvo garsios, visa likusi masė atsitiktinai pakliuvę jau laikų eigoje, bet čia šiaip apie aristokratus ir plebėjus. Tiesiog, jie – aristokratai, o aš – plebėjas, trokštantis tapti aristokratu. Štai čia ir visa mano problema: aš nekenčiu etiketo, netikiu ir etika, aš juk augau kartu su aristokratais ir žinau, kad ne tai sudaro aristokrato esmę, nors mano vaikystės draugas-aristokratas tiesiog blizga šiomis dorybėmis, bet jis greičiau yra išimtis, negu taisyklė.
Aristokratas yra asmuo turi pinigus ir valdžią, visa kita tėra pridėtinės dalys nelemiančios šio titulo. Paveldimi ne genai, o turtas ir valdžia, jei tai prarandama, nugrimztama į plebėjų luomą, kur save oriai vadini inteligentu. Štai ir susiformuoja trys visuomenės sluoksniai.
Penktadienio vakaras. „PicaJAZZ“ picerija, prie vieno iš staliukų ir susispietė mano klasiokai: susirinko vieni aristokratai ir pora draugų plebėjų.
Praktiškai prabėgę septyniolika metų nieko nepakeitė, kaip buvom susimetę į klanus, taip ir likom, net ir dabar visi susėdę kaip tada pagal priklausomybę klanui.
Alus, picos, niekuo neįpareigojantys pokalbiai. Tuščias susiėjimas, po kurio niekas nepasikeis.
Nejaučiu pasidygėjimo, nejaučiu ir malonumo, tiesiog, patenkintą smalsumą, buvo įdomu išvysti seniai matytus veidus. Klanų lyderiai vienas po kito prieina, prisėda ir pasidomi, kaip einasi dabar, o aš kaip jaučiausi vienas, taip ir jaučiuos. Tada nejaučiau poreikio būti klanų nariu, o gal tiesiog niekas nekvietė, o aš apsimečiau, kad man ir nereikia.
Ir čia apsireiškė girtas gražuolis „Jazba“ su „Šapokliaka“ ir nepažįstama svita.
- O aš galvojau, kad jis – Latvijoje! - nusistebėjau aš.
O gražuoliukas stebina toliau:
- Susipažinkite su mano žmona - Lina, -ir rodo į „Šapokliaką“. Toks įspūdis, kad vyras atkeliavo šokiruoti tautą, tai jis visuomet mokėjo daryti ir už tai jį visi visuomet mylėjo, aš taip pat, kai jis mane pavertė savo asmeninu nuodėmklausiu. Jis pas mane ateidavo, kai daugiau nebūdavo pas ką eiti, o tais laikais pas Liną prie durų eilės stovėjo: kavalieriai kalėsi dėl jos po langais, o ji oriai kaip tikra patelė rinkosi nugalėtoją ir jo malones, o jis neturėjo ją kuo pakerėti, kaip ir šansų nugalėti. Išsiverkęs ant peties perkeltine prasme jis keliaudavo toliau... Idiotiški laikai buvo!
Ir dabar situacija viens prie vieno: prie manęs jis priėjo paskutinis.
Prieš tai jis prisėdo prie Tado ir aiškino šiam, kokia dabar svarbia šiška tapo, tikrų tikriausias „Eurofarmos“ padalinių vadovas Latvijoje ir Estijoje...
O ką jis man aiškino? Nieko, prisėdęs pristatinėjo savo svitai ir aiškino, koks jam svarbus draugas buvau, esu ir būsiu. Idiotizmas!
Tada mes buvom trise: Tadas, Jazva ir aš; aristokratas ir du plebėjai. Du intravertai ir vienas ekstravertas. Vienas lovelasas ir du nekalti paaugliai. Du mulai, tesugebantys dirbti ir vienas chameleonas, prisitaikantis visur.
Ir staiga toptelėjo, o juk lovelasas kentėjo nuo nelaimingos meilės?
Iš pasąmonės labirintų išplaukė jo frazė:
- Vienintelė graži pana klasėje – tik Lina!
Ar ne dėl jos jis nuskynė aukso obuolį ir tapo tokiu kietu kankorėžiu? Vienumoje kankinasi be galo, nes įvaizdis reikalauja daugybės pastangų, nuodėmklausių aristokratų pasaulyje matyt nebūna, o pas psichoanalitiką, mokamą nuodėmklausį, įvaizdis neleidžia šliaužti. Iš čia ir prasideda gyvuliškas lakimas penktadienio vakarais.
Kokia graži ir liūdna pasaka! O gražuolė palipusi aukštyn jau žvalgosi kitos dar turtingesnės kandidatūros? Gali būti ir taip!
Jei jo paklausiu, to jis net man neprisipažins, jei kada nors susitiksime su juo vienu du.
Kiek alaus bokalų išpliumpiau, fantazuodamas „Jazvos“ tema, ir staiga suvokiau, jog nė vienos iš mano simpatijų susitikime nėra.
O čia dar priėjo Algis pasidomėti, kaip gyvenu, atrodydamas, kaip herojinė kino žvaigždė.
O pasakoti apie save nėra ką, net pameluoti įtikinamai neišeis, nepradėsi gi sekti jam legendas apie savo regėjimus ir kliedesius.
Vakaras ėmė artėti į pabaigą: Tadas jau ėmė ruoštis pas savo mažytę, o ir aš noriu dingti, pasinerti į vienumą, bet čia Jonas mane ėmė agituoti pratęsti alaus gėrimą, o aš ir susigundžiau jo šnekomis, kaip prieš aštuoniolika metų taip ir dabar, nors ir jaučiausi jo svitoje visiškai svetimas.
Buvo ir kita idėja: keliauti Į „Conect‘o“ klubą pasišokt, bet aš pasirinkau Jono draugiją.

Kiek kavinių praėjome? Kiek alaus bokalų išgėrėme? Ir niekieno verto žvilgsnio nesutikau, o Jonas apie mane išsyk pamiršo, kai tik išsitempė?
Joną išsivežė Lina, o ir aš atsisveikinau su svita.
Prasieisiu per senamiestį naktį, nuotykių paieškosiu.
Ėjau pro prezidentūrą, krintant minkštam sniegui, kai suskambo telefonas.
- Žmona, - pagalvojau, - tuoj man mano pareigas primins!
Bet buvau neteisus, skambino Sauliukas ir klausė ar dar ilgai aš badžiuosiuos su Joniuku, nes nėra kam klasiokių šokdint.
- Ir kokiame krašte Jūs randatės?
- „Conect‘e“!
- Čia, kur prie Šiuolaikinio meno centro, rūsyje?
- Taip!
- Gerai, tada tuoj būsiu!

Kas tą akimirką įvyksta, kai kablį pagauni? Kai staiga savo šios dienos nuostatas pakeiti?
- A, biesas žino? Tiesiog kita diena, o ir kitas gyvenimas prasideda?
Diskoteka kaip mano vaikystėj, karaliauja prieblanda ir bendra violetinė tamsa, kartais įsijungia blykstė ir pradeda skaidyti praeivių judesius. Geriu tekilą su citrina ir žvalgausi į praeinančias lėlytes lyg ieškočiau tos vienintelės, tarytum aš jos dar neturėčiau, bet matyt patino instinktai veikia: ieškau tinkamos kalės tinkamam apvaisinimui, įsitikinu, jog tinkamų man nėra, nusiraminu ir gurkšteliu tekilos... ir pasaka kartojasi iš naujo.
Šiame mirgančiame chaose išryškėja Algučio ir mergytės kontūrai. Stukteli alaus bokalu į mano stiklinaitę:
- Šaunuolis, kad atėjai! Čia tiesiog katastrofiškai trūksta vyrų! - ir vėl išnyksta šokančiųjų chaose, o panelytė pasilieka ir imasi iniciatyvos...
- Labas, aš – Eglė!
- O aš – Ąžuolas!
- Koks originalus vardas, - nusišypso ji, - nenori pašokti? Aš tau tekilos nupirksiu ir atvirai tave pakabinsiu!
Nusišypsau ir padėkoju:
- Gerai dar kad išsyk neišprievartauji!
- O ką darysi gyvenant tarp lietuviškų kaimo „japių“, nieko kito ir nelieka! - nusišypso ji.
Priešais mane išdyksta dvi stiklinaitės tekilo su visais būtinais atributais. Ji aplaižo savo didįjį pirštą, susemia visą druską, skirtą gėrimui ir patepa ja savo tarp krūtų.
- Tavo užkandai, - paaiškina ji, o savo druska patrina man kaklą. - Mano užkandai!
Trumputė pauzė, žvelgiant viens kitam į akis.
- Na, mostelim, - paragina ji, - ir šiaušiam dūkti!
Paklūstu jos scenarijui, pakliūnu į spąstus ir stogas nuvažiuoja. Po to lyg rūke, kažkokia sandėlio patalpa, Eglytė man sega klyną, traukia mano ginklą, apžioja, šmėkšteli, kad kažkas ne tas, bet rūkas kaip sapnas ima ir prapuola arba priešingai paslepia viską ir vaizdus, ir mintis.

Kam pasaulis užgęsta ir persikelia į kitą lygmenį, o kam jis tęsiasi lyg niekur nieko.
Nuo didelio šešėlio atsiskiria mažas šešėlis ir ištaria:
- Kaip profesionaliai Ievutė tu dirbi!
Ievutė-Eglutė atšlyja nuo bejausmio kūno, įsivaizduojamą spermos lašelį nubraukia dešiniojo lūpų kampučio, nusišypso:
- Toks nurodymas buvo duotas: kad klientas nieko net neįtartų! Tiesa nesuprantu, kam tokia maskuotė, nes lopas man atrodo negali laikyti jokios vertingos informacijos, bet man užtai moka, o kartoką spermos skonį aš mėgstu ir netgi savotiškai kolekcionuoju, balsas po to bus skambesnis! - ji kilstelėjo ranką, žvilgtelėjo į laikroduką, - Viskas jis jau tavo, skiepai pradėjo veikti, ir papasakos viską, ko tik jo paprašysi, o gal net ir padarys, jei paprašysi. Jei virsi jį čiulpti, pasakyk, aš pasiliksiu!
- Keliauk, - pavarė šalin gundytoją šešėlis, - mano darbas ne toks malonus! O smulkmenų tau nederėtų girdėti ir matyti!
- Irgi matote profesionalas, - koketiškai krestelėjo galvą ir apsisukusi išnyko iš sandėlio taip pat kaip ir atėjo.
Šešėlis įgavo aiškias vyro formas, išsitraukė iš kišenės elektroninę atminties laikmeną, įjungė mikrofoną ir pradėjo apklausą.
O jei tą akimirką kas nors būtų užklydęs, būtų pagalvojęs, kad vyras tvarko vyrą.

Vaikai visuomet siekia, to kas draudžiama, ko jiems neduoda, to jie labiausiai geidžia.
Liucijus dar nemokėjo skaičiuoti ir negalėjo papasakoti, kiek jo ketinimų užsibaigė nesėkmingai, bet užtat šis mėginimas buvo sėkmingas: tėvas paliko praviras duris, tą stebuklingą želatininę lentą, prijungtą prie ekrano. Greitai, tiesiog žaibiškai ir nepastebimai kaip gali tiktai vaikas, jis pristūmė prie stalo savo staliuką, užsiropštė ant jo kaip tikras profesionalas, darantis tai kiekvieną dieną „N“ kartų, atsargiai paėmė geidžiamąją lentą ir ėmė klauptis ant kelių su kroviniu, kad pasiektų grindis, bet slystelėjo, lygsvaros neišlaikė ir... akimirksniu, neskausmingai pasiekė žemę, laidas, jungiantis lentą ir ekraną, virto apsauginiu trosu ir leido išsyk atsistoti ant kojų.
Aišku, kad išsigando, greitai apsidairė ar niekieno dėmesio neatkreipė, tada padėjo lentą ant savojo staliuko ir sukišo savo mažytes rankutes į želė.
Ekranas pradėjo veikti, ir vaikučio mėlynos akutės tiesiog įsisiurbė į atsiradusį vaizdą.

Koks šansas, kad jūros dugne tą pačią smiltelę surasi? Nebent, jūra tau lyg akvariumas! O gal niekas tos smiltelės ir neieško, tiesiog, netyčia išstumia iš savo vietos, o visuotinės traukos dėsnis apsprendžia naują nusileidimo tašką...
Ką gi! Aš bent jau matau arba įsivaizduoju ranką ir personažus, kilnojančius mane iš vietos į vietą. Tarp kitko kvepia nauja biblijos traktuote: jei Liucijus – yra Liuciferis, o jo Tėvas-Dievas, tai šneka eina apie dirbtinį gėrio ir blogio sąvokų iškraipymą, grįstą gerais norais, ir kaip visada dėl to kalti žmonės, perrašinėję Evangelijas; jie tiesiog norėjo, kad žmogus susivoktų ir atskirtų gerą nuo blogo, nors tai toks subjektyvus dalykas: kas patinka man – gėris, o kas nepatinka – blogis, nors kitam subjektui gal visai kitaip atrodo. O jei dar turi valdžią, tai savo sampratą ir kitiems dar primeti. Ir vėl tos mintys... Apie aristokratus ir plebėjus...

Šešėlis buvo vykdytojas, kurio pagrindinė prekė įvykdyti iškeltas užduotis ir nesistebėti niekuo, bet šįsyk... nuostaba kaip vynas liejosi per kraštus, svaigino, sėjo sumaištį juodoje, beformėje sieloje ir kėlė klausimus.
Pirmosios žiežirbos blykstelėjo dar skaitant užsakovo suformuluotus klausimus, bet muziką užsako, tas kas moka, o dabar bevalis „autoatsakiklis“ tokius mistinius atsakymus skaldo...
- Nesąmonė kažkokia, gerai, kad viskas įrašoma, o tai sveiko proto žmogus tuo nepatikėtų. Jis prisipažįsta, kad atskleidė žydų ir konservatorių sąmokslą, kad perkėlė tris „šiškas“į kitą išmatavimą, ir surengė jiems etinę demonstraciją, bet metodai ir būdai... Tai ne atsakymai: „atsitiktinai“, „aš ne kontroliuoju situacijos“, „tiesiog, aš to norėjau“... Viskas, aš savo darbą atlikau, kad išpeščiau iš jo daugiau, turiu jį išsivežti, o tai jau visai kita kaina, iš pradžių jie turi apsispręsti!
Jis jau atjungė aparatūrą ir pakvietė nešikus, kad nutransportuotų „atsakiklį“.
Nešikai peržengė slenkstį, kai įvyko perėjimas, įtraukęs su savimi ir Šešėlį...

Miškas. Jokio kelelio nei tolimo, nei artimo. Prieblanda, bet galima spėti, jog saulė dar aukštai.
- Visai nelietuviškas! - įvertino situaciją Šešėlis. - Panašu į tropikus! Bet niekuomet ten ir nebuvau! Ir kas gi toliau, kuo auklės mane? Nuo kokios ydos stengsis išgydyt- iš anksto nusiteikė prieš bet kokią terapiją, vis poveikis silpnesnis bus. - O kur „atsakiklis“?! Pasislėpė maniakas!
Ir išsitraukė nediduką medžioklio peilį, kurį visada nešiojo diržo dėkle.
- Šiaip dėl viso pikto! Nors jeigu šulų neišpjovė, kodėl mane turėtų pjauti! Greičiausiai ne tas tipas!
Trakštelėjo šakelė ir Šešėlis nieko nelaukdamas pasislėpė medyje, panašiame į palmę.
Pro šalį oriai žingsniavo beždžionių gentis: patinas ir keturios patelės; kie tai darė neskubėdami, nuolat sustodami prie kokio nors medžio ar krūmo, kad nuo jo kokį vaisių nuraškytų ar tiesiog žemelę patreštų savo išmatom.
Staiga lyg iš po žemių išdygo dar vienas patinas su geru styrančiu įnagiu pasipuikavo prieš vieną iš patelių ir ėmė ropštis jai ant nugaros ar užeidinėti iš už nugaros, priklausomai nuo to kaip kas traktuos, užpultoji auka ypatingai nesipriešino vis šiokia tokia naujovė: savąjį tai jau prievartauti reikia, o šis pats veržiasi.
Genties patinas akimirksniu apsisuko ir puolė įsibrovėlį visomis keturiomis galūnėmis nubloškė nuo savo nuosavybės ir prišokęs suleido dantis į atėjūno nosį, jei būtų galėjęs, būtų sprandą nusukęs ar tiesiog gerklę perkandęs, bet aplinkybės buvo nepalankios agresorius sustūgo, pašoko ir pasislėpė tankmėje, nulaikyti šeimininkui nepavyko.
Subaubęs ir paskelbęs miškui, kas čia yra beždžionių karalius, pasisuko į išdavikę išdavikiškai paskleidusią savo pasiruošimo atsidavimui kvapą, puolė ir paturėjo taip kaip agresorius planavo.
- Nepanašu, kad teisėto vyro ji labai geistų, - konstatavo Šešėlis.
Ir vėl pasaulis persimainė, tik Šešėlis lyg tikra beždžionė medyje tupėjo. Šįsyk tai buvo baobabas, o aplink plytėjo gelsvos lygumos, kur ne kur dunksojo baobabai arba aukšti panašūs į akacijas medžiai. Priešais jį lyg amfiteatre susitiko dvi beždžionių, labai panašių į žmonės, šeimos.
Du patinai su kadaruojančiais, tokiais susitraukusiais vos pastebimais pimpalais, stovėjo vienas priešais kitą ir godžiais spoksojo į svetimas pateles.
- Įdomu, o kodėl beždžionės taip fiziškai susmulkėjo, prapuolė jų jėga, lyginant su jų protėviais? Dėl to, kad jų smegenys pradėjo augti? Hm, keista, o kodėl delfinai, banginiai tada neišsigimė? O gal tai kokio nors viruso, pažeidusio tam tikros beždžionių rūšies, veiklos pasekmė? - Šešėlis net pats nepastebėjo, kaip pradėjo sau klausimus uždavinėti.
Patinai susikibo. Tai nebuvo panašu, nei į boksą, nei į imtynes: vienas numušė nuo kojų kitą ir nagais bei dantimis siekė atimti gyvastį kitam. Ėmė ryškėti silpnesnis individas, kuris pajutęs, kad netyčia sėlina jo pabaiga, mirties data, nutaikęs momentą, nuvertė nuo savęs varžovą ir pabėgo, pasislėpė pievoje.
Nugalėtojas garsiai paskelbė apie savo pergalę ir pasuko link grobio, sultingų ir skanių patelių svetimų. Pačią skaniausią išsyk parsivertė ant žemės ir atlikęs privalomą viliojimo ritualą, įėjo su jau akivaizdžiai matomu pimpalu ten kur ir reikia įeiti, ten, kur šilta, drėgna ir taip malonu.
Net stebėtojui tupinčiam medyje erekcija įvyko.
Pralaimėjusiam, atrodo, taip pat, nes pritykojęs prie atokiausiai stovinčios svetimos patelės, įdėmiai stebinčios sueities procesą, užsiropštė ant jos ir taip pat įėjo ten, kur privalėjo ir greitai greitai, kol naujasis šeimininkas nepastebėjo... ir vėl į pievas tolyn nuo nugalėtojo nagų ir dantų.
Padidėjusi šeima pajudėjo tolyn, pralaimėjęs nusekė iš paskos.
Tik Šešėliui ta šeima vis niekaip neišnyksta iš akiračio.
- Po velnių, baobabas ką keliauja kartu su jais?! Ir kas čia iš viso vyksta?!
Atsakymo nei iš dangaus, nei iš po žemių taip ir nepasigirdo, net į ausį nieks nepašnabždėjo. Teko susigalvoti pačiam:
- Čia ką jo filmas, kurį jis norėtų pastatyti, bet kurio nieks nepastatys, nes nei galimybių, nei perspektyvų su tokiu kūrinuku kokių nors pinigėlių užkalti? O ką man veikti taip ir tupėti visą laiką medyje. Aš gi irgi valgyti noriu! Ir dulkintis noriu, ir šikti, ir... - staiga suvokė, kad nė vieno iš šitų dalykų jis nenori. - Po velnių! Tai gal aš nebegyvas?... Bet jei mastau, vadinasi, egzistuoju, ir net žinau, kas tai pasakė! Tad dar ne viskas prarasta! Tuoj nulipsiu nuo medžio, susirasiu sieną, kuri mane skiria nuo normalaus pasaulio ir išsiveršiu į laisvę!
Pabandė išsyk veikti: pradėjo lipti, o žemė kaip neartėja, taip neartėja.
- Absoliutus idiotizmas! Tada lipsiu į viršų, kol šakos neišlaikys ir aš nukrisiu, jei aš nieko nenoriu, tai gal ir neužsimušiu!
Vėl aktyvi veikla... Tik žemė taip ir nenutolo.
- Bliat! Visai kaip mano gyvenimas! Tiek to, kol kas nesipriešinsiu, dar truputį palauksiu!
Kad laikas eina, bėga parodė beždžionių šeimyna, kuri dar išaugo, o iš paskos jai vilkosi jau du nuskriausti patinai, kurios nugalėtojas periodiškai nuvydavo toliau nuo savo bandos, bet jo entuziazmas blėso, jis pamažu prie jų priprato, kaip ir prie tekančios saulės ir jų periodiško užsilipimo ant jo kokios nors patelės.
O po to vieną dieną pasirodė liūto šeimyna, kuri norėjo ryti ir nusprendė, kad užkąs pusiau žmogiena, pusiau beždžioniena.
Kaip žinoma, liūtai nepuola stačia galva į bandos vidurį, nes besiginantys patinai ir patelės netyčia gali uždaužyti mirtinai, kaip taisyklė jie atskiria nuo bandos silpniausiąjį ir jį sudoroja, o banda sėkmingai sau nušuoliuoja, paaukojusi prasčiausiąjį.
Taktika beveik niekada nesikeičia, nes jie gi neprotingi. Taip buvo ir šįsyk.
Ir bandos vadas staigia suvokia savo padidėjusiomis smegenimis, kad Liūtai įsisuko ir pjaus visą bandą tol, kol jis ją pajėgs sukontroliuoti.
- Atia, fantastiškos jau mano skylutės! - jis mintyse jau su jomis atsisveikino, net pikta pasidarė, jis dar ne visas išbandė, bet reikia gelbėti savo didybę, nes po to iš viso liksi vienas lyg pirštas, ir beliks mylėti tik savo rankas...
Bet netikėtai atėjo pagalba, du atmušti patinai ėmėsi organizuoti minios gynybą ir jos žaibišką atsitraukimą.
- Ačiū tau! - padėkojo jis nežinia kam, ir puolė vadovauti visai gynybai.
Beveik visi išnešė laimingai kudašių, tik vienas mažytis beždžioniukas liko tų pabaisų nasruose.
- Ir suvokė vadas, kad patinai šeimoje nemaišo, o netgi padeda išsaugoti bandą, mainais jiems galima duoti išsikrauti į pateles, svarbu, kad jie pripažintų jo valdžią – tokia šios pasakos moralė, - padėjo tašką Šešėlis.
- Oi, ilgai tas pasakorius savo mintį audžia, ir kiek gi man teks čia sėdėti! Auu! Pasakoriau! Judinkis greičiau!
Ir veiksmas pajudėjo. Vieną vadą keitė kitas, tas kuris jaunesnis ir stipresnis, bet smegenys iš kartos į kartą didėjo, ir vis daugiau žmogiškų bruožų beždžionių snukiuos ir tikėjimas antgamtinėm jėgom, žvėrių sielom, o letenose atsirado pagaliai ir akmenys. Taip išaušo diena, kai vadas įsigeidė išsaugoti savo vado vietą savo sūnui.
- Iš pradžių jį užauginsiu kaip reikiant, kad jis išaugtų pats stipriausias ir gudriausias, o kai paaugs, paskelbsiu, kad jį išsirinko mus globojanti liūto totemas! Tik reikia, kad kas nors patvirtintų mano žodžius! - jis nužvelgė savo minią ir jo akys užkliuvo už kvailelio, ypatingai kliedinčiu apie klajojančias žvėrių dvasias, bandančiu aiškinti savo ir moterų sapnus.
- Jis! - apsisprendė vadas.
Ir vienąsyk medžioklėje nutaikęs akimirką, kai jiedu liko vieni, jis išdėstė savo pageidavimą, prieš tai partrenkęs ant žemės ir porą kartų nestipriai per galvą užtvojęs.
- Ar sutinki! - rėkė jis. - O jei ne užmušiu!
Bet kaimo durnelio smegenys matyt buvo didesnės, o gal jis tiesiog buvo drąsesnis ir mirties baimė jam neaptemdė proto.
- Gerai, bet mano sūnus bus genties žynys!
- Kvailys! Sutarta!
Staiga dangus aptemo ir pasigirdo balsas:
- Taip užgimė aristokratai! Taip atsirado plebėjai!

Kaip tik tą akimirką tėvas aptiko Liucijų, bežaidžiantį uždraustus žaidimus, ir užvožė jam per užpakalį:
- Ir vėl tu čia! Aš kad duosiu tau! Galvijau mažas! Sulaužysi gi! Kur aš po to kitą tokį gausiu!
Liucijus jau skriejo nuo stalo, kai to paties tėvo rankos jį pagavo:
- Atleisk, kvailuti, nenorėjau! - ir priglaudė jį prie savo krūtinės.

Viskas baigėsi ir niekada nenufilmuotas filmas išnyko lyg rūkas.
Šešėlis vėl atsidūrė gimtajame rūsyje, du buki vykdytojai spoksojo išsižioję.
- Kas čia buvo? - paklausė Šešėlis.
- Nieko, tik jūs buvote pradingę!
- Tai yra Jūs mūsų nematėte? - pasitikslino. - Hm, labai įdomu!... Gerai, gabenkit šį stebuklą kur nors, tik pasistenkit, kad jam nieko neatsitiktų ir namo gyvas parsigautų!

Akis atmerkiau ir nesuvokiau, kur esu. Tik supratau, kad šaltis skrodžia mano kūną.
Aplinkui siautėja rūsti drėgmė, ji smelkia ligi pat kaulų čiulpų. Pro šalį rieda mašinos.
- Velnias! Juosta trūko! Kiek suvokiu ruošiausi keliauti namo! Kur aš esu? Prie „Baltojo“ tilto, troleibusų stotelėje! O kodėl aš čia? Juk važinėju su mašina! Tiek prisigėriau, kad pamiršau, jog mašiną turiu, ar tiesiog nusprendžiau, kad esu per girtas, kad važiuočiau! O koks aš dabar? Suvokiu supančią aplinką ir į ją normaliai reaguoju: šaltis - pati geriausia blaivinanti priemonė! Vadinasi galiu važiuoti, aišku su sąlyga, kad policija nesustabdys, nes promilių tikriausiai daug! Dabar pakylam nuo suoliuko ir keliaujam pamažu link Operos ir baleto teatro stovėjimo aikštelės! - akys nukrypsta žemyn, regi šlapias šaligatvio plyteles, kelnes ir prasegtą klyną, - ir ką gi aš dariau? Tiesiog, myžau, ar kokia senmergė arba barmenas gėjus pasinaudojo mano bejėge padėtimi ir nučiulpė? Na, bet tai nieko baisaus, svarbu, kad kas nors manęs neišdulkino ar šiaip neužmušė, kad policija nesusėmė ir t. t...
Gatvėm skriejo tik taksi, šviesoforas jau seniausiai neveikė: mirksėjo tik savo geltona akimi.
- Na, einam! - paraginau save, nuslopindamas netikėtai pabudusią automobilių baimę.
Taip įveikiau vieną perėją, po dar vieną ir dar vieną ir iš kairės išvydau Operos ir Baleto stovėjimo aikštelę, net mašiną gimtąją susiradau, atsirakinau ir įsėdau.
- Reikia gi!? - nusistebėjau. - Atrodo, netgi nieko nepamečiau ir teisės, ir piniginė vietoje!
Ir tada pamačiau laikrodį ir suvokiau jo skaičiuojamą laiką;
- Bliat, trečia valanda nakties, o aš žadėjau, kad vienuoliktą grįšiu, - susiradau mobilųjį telefoną, patikrinau... bet nieks manęs neieškojo. - Tikriausiai, miega ir dar nepastebėjo! Greičiau namo!
Tyliai įsėlino į miegančius namus, niekas net nepastebėjo jo atėjimo, nusirengė ir palindo po šilta antklode, prie šilto, nuogo žmonos kūno nesiryžo glaustis, nes bijojo prižadinti, o drebulys kratė iki išprotėjimo.

- Šiaip, visa ataskaita skaitosi kaip pasaka, kaip kliedesys, - pakomentavo Šešėlis įteikdamas Sadeckui ataskaitą apie atliktą operaciją, - bet tas vyrukas kažką savyje turi, nors ir nežino to paleidimo mechanizmo, tai sakau kaip specialistas, o apie jo ateitį palieku spręsti Jums!
Sadeckas peržvelgė ataskaitą, prirašė pavaldinio žodinį komentarą kaip savo rezoliuciją ir persiuntė A. Brazauskui.
Šis ataskaitą į rankas paėmė tik vakare automobilyje, kai riedėjo jau link namų, perskaitė ir susimąstė.
- Absoliutus idiotizmas per trisdešimt metų nieko panašaus niekuomet nebuvo. Kaip kokiame pigiame fantastiniame filme: valstybė tiria ir naudoja slaptas technologijas susidorojimui su oponentais, gaila, tik kad man metų septyniasdešimt, o ne dvidešimt penki, ir absoliuti valdžia man tik sapnuojasi, opozicija mane jau pjauna dėl abejotinų moralinių nuodėmių, prie kurių juridiškai niekaip neprisikabinsi, sąjungininkai grasina persimesti į priešo stovyklą, jei jų partijai neatrieksiu didesnės dalies Europos Sąjungos paramos, bet iš esmės tai tik pretekstas, kad sugriautų koaliciją ateityje ir kartu su opozicija mane ir mano partiją papjautų, o po sužaistų dar vieną partiją ir užimtų mano vietą, juk man septyniasdešimt, o jam tik keturiasdešimt penki... O kad taip trisdešimt metelių numetus ir atradus kokį amžinos jaunystės eleksyrą, o ne kažkokį pusiau mistinį informacijos šaltinį!... Ir ką gi man daryti? Reikia glausti vyruką po savo sparneliu, nes priglaus Kubilius ir žydų spec. tarnybos, nes jeigu aš prisimenu tą regėjimą, greičiausiai, jie taip pat regėjo ir vyruko jau ieško, jei patikėjo tuo, ką regėjo. Gerai, o kokiu būdu jį glausiu prie plačios krūtinės? Reikės pasitarti, kokias galimybes turime slaptiems moksliniams tyrimams, o kol kas kiaurą parą saugoti, kad valdančiosios partijos paslaptis nebūtų pagrobta ir nebūtų pradėta tirti...
- Koks šiandien Sadecko numeris? - paklausė savo sekretoriaus.
Tas pasikuitė savo telefono užrašų knygutėje ir padiktavo sau; tada išėmė iš telefono savo SIM kortelę, įdėjo „Ežio“, surinko numerį ir padavė bosui.
- Labas, Alvydai, čia Algirdas tave trukdo!
- Taip, pažinau, ką pasakysit gero?
- Globokit, mūsų pažįstamą, kad nieko su juo neatsitiktų!
- Iki kada?
- Kol nepasakysiu, kad kitaip.
- Jeigu kas priminti?
- Be abejo.
- Sutarta. Tarifai kaip visada?
- Neuždavinėk man tokių klausimų. Aš savo sutarimų nekaitalioju, o jeigu kas perspėju. Viskas, iki pasimatymo.

Kitos dienos ryte, suskambo Kubiliaus telefonas.
- Laba diena, brangusis, - pasveikino jį pažįstamas balsas rusų kalba su žydišku akcentu, - atleisk, kad pats skambinu, bet laiką reikia taupyti. Ką Jūs darote su mūsų pažįstamu ekstrasensu?
- Skandinam užmarštyje?
- Idiotai - Jūs, litvakai! - neiškentė Izaokas. - Jūs turite lobį ir skandinate jį užmarštyje, užtat ir esate ubagų tauta! Tokiu atveju mes tą lobį nacionalizuojame!
Ir garsas prapuolė.
- Padėjo, žąsinas, ragelį! Kokia nauda iš psicho, atsitiktinai atspėjusio ateitį?

- Ot, šūdas, truputį pasikarščiavau ir išsidaviau! Senstu jau, nervai nebelaiko matant netikėlių primityvumą, bet jeigu jiems nereikia, tai gal ir nesutrukdys įgyvendinti planus? Tikėsimės, nes jei jie įsikiš, mano autoriteto kaip ir nebeliks, galėsiu keliauti į pensiją.

Yra teorija, kad kartą į metus nusigerti iki „juostos trūkimo“ – sveika: kaip reikiant prasivalo kraujagyslės, širdis, o ir visas emocinis balastas ištirpsta alkoholyje, ir kartu su mėšlu nuo kraujagyslių sienelių per kepenis ir inkstus pasišalina, būtent šie du organai labiausiai kenčia, jei juos būtų galima pakeisti kaip filtrus...
- Ko gero gyvenčiau amžinai, bet kol kas jie pas mane atlaiko alkoholio potvynius! -nusišypsojau pat sau veidrodyje tualete, - jei dar troškulys ryte nekankintų, būtų išvis fantastika, o tai jau, tikriausiai, litrą šaltos arbatos išmaukiau! Bet užtat kokia savijauta, kaip iš naujo gimęs.
Užsimerkiau, įsivaizdavau, tiesiog fiziškai jutau, kaip kraujas su nauja jėga teka mano kūnu. Tik nepastebėjau, kaip mane užvaldžiusios idėjos transformuojasi, rutuliojasi, evoliucionuoja ir kinta: jos dar nepabudo, neišsirito iš kokonų ir nepradėjo prašytis į išorę; smegenys tebedirbo budinčiu režimu.
Kada jos įsijungia? Kai pajunta poreikį! Visus mechaninius darbus atlieku automatiškai, netgi vairuoju kelyje ir darau užsakymus ir štai tada atsiranda mintys apie savo ateities prognozavimą: porai dienų į priekį ar visam šimtmečiui kaip kada. Apie mano būties taško judėjimą visuomenės hierarchinėje lentelėje... Dar įsijungia tuomet kai reikia vėl paleisti savo būties automatą, kai aplinka sutrikdo natūralią darbų eigą.
Šįsyk buvo pirmasis variantas.
- Jokios reakcijos, nei „Tyto alba“, nei „Eridanas“, nei „Baltijos filmų grupė“ taip atsakymo ir neatsiuntė! O prabėgo jau daugiau kaip mėnuo! O aš tikėjausi, kad išspausdinus „Lietuvos ryte“ mano apysaką sprogs bomba, bet absoliučiai nieko neįvyko! Arba tai ką aš rašau yra absoliutus mėšlas, arba... jie visi manyje mato plebėjų, o savo laiko aristokratija! Pirmasis variantas nėra labai įtikinamas: gyvenime esu skaitęs ir matęs didesnio mėšlo, nors tai ir subjektyvu, o antrasis... Jeigu neesi savas, vadinasi, esi svetimas, esi svetimas, vadinasi, tu – priešas, o jei tu – priešas, tai iš pradžių nudėsim, o po to žiūrėsim... tarkim, kad aš jau lavonas, tai kiek galima žiūrėti, galėtų jau ir atsiliepti, o gal juos reikėtų paskatinti: pavyzdžiui, pagrasinti, kad pradėsiu pjauti moteris-redaktores, nes jos formuoja bobišką literatūrą, ir literatūroje naikina vyrų giminę? Koks smurtinis marketingas! Paklausa mano rašliavai išsyk atsiras, kai spauda pradės linksniuoti, nes visi norės suvokti maniako pasaulį! Jo! Yra apie ką pakalbėti, yra ką pasiūlyti! Bet gal iš pradžių pasirankioti truputį informacijos apie pačią redaktorę, įmesti jai į mašiną išdaužus langą išdarinėtą katę, su buteliu pilve, o butelyje – raštelis: „mažyte, ar jau skaitei mano romaną? - bet čia, aš privažiavau pirmą maršruto tašką, ir fantazijas savo kaip šūsnį popierių atidėjau į šalį neribotam laikui.  Išlipau iš mašinos, užrakinau dureles ir nukulniavau į Karoliniškių „norfą“, „Kometa“vadinamą, peržvelgiau alaus lentynas, o po to lyg savas nupėdinau į sandėlius ir surašiau užsakymą.
- Taip, Jūratė dar tebedirba, užsakymo galima ir nerodyti! - ir pro salę, ta pačia trasa, grįžau prie automobilio, juk manęs laukia dar daug taškų. Atrakinau dureles, atsisėdau... Staiga automobilio durelės iš kitos  pusės atsidarė, įšoko skustagalvis vyras lyg niekur nieko, tarė:
- Labas, - ir smogė į galvą.
Pasaulis užgeso, o gal ir ne. Gal mano būties programą išjungė, o gal ir ne... Atrodo, kad prasidėjo sapnas, o gal ir ne.

Prie pilko ir purvino „fordo“ privažiavo policijos mikroautobusas, iš jo išlipo tikri policininkai, kurie iš „forduko“ ištraukė susmukusį kūną, ir garsiai burbėdami:
- Argi galima taip nusigerti! - pakrovė kūną į mikroautobusą.
Staiga prie jų priėjo du augaloti civiliai, ir pakišę pažymėjimus, paklausė:
- Vyrai, vadovybės apsaugos departamentas, gal paaiškinsit, kas vyksta?
Policijos viršila iki tol stebėjęs viską iš mašinos, išlipo ir paaiškino:
- Vyksta planinė akcija, renkam girtuoklius iš stovėjimo aikštelių, - ir dviejų asmenų smūgiai, iš dviejų pusių, iš pradžių per stuburą, po to per pakaušį, per alkūnę ir petį užlaužiamos rankos ir dar du kūnai įskrenda į mikroautobusiuką.
Praeiviai paskendę savo darbuose ir rūpesčiuose, net neatkreipė dėmesio, kad kažkas vyksta, o jei ir atkreipė, tai bevelijo nesikišti, dar po to liudyti teks, o ten žiūrėk ir kokiu kaltinamuoju pavirsi už ką nors...
Policijos mikroautobusas išriedėjo iš stovėjimo aikštelės ir pasuko link Ukmergės plento; kuklus pilkas ir purvinas „Fordukas“ nusekė iš paskos. Prie Avižienių gyvenvietės nusuko į kairę, sustojo prie miškelio, išmetė dar neatsigavusius vadovybės apsaugos agentus, vėl išvažiavo į plentą ir nurūko link Ukmergės, po to vėl nusuko į kairę, ir išvažiavo į kelią link Vievio, o nuo ten link Trakų. Per tą laiką policininkai virto paprastais civiliais, o prie žuvivaisos ūkio Jų laukė tamsus „Mers‘o“ autobusiukas, į kurį permetė gyvos masės krovinį, vienas iš jų suniurnėjo:
- Kaip aiškiaregis, galėtų būti ir lengvesnis! - ir patys įšoko.
Policijos mikroautobusiukas nuvairavo link Trakų, kur Lietuvos kino studija, kartu su latviais ir rusais, filmavo serialą ir buvo išsinuomavusi šį mikroautobusą, ten vairuotojas jį perdavė, atsakingam už rekvizitą, sėdo į „golfuką“ ir nulėkė į sutartą vietą.

Paprastas vienkiemis, pritaikytas kaimo turizmui, išnuomotas užsienio turistams, šeimininkai čia net nesirodė, būtent, čia įvažiavo mikroautobusas, jo jau laukė „Fordas“, o netrukus atriedėjo ir „Golfas“.
- Ką gi ponai agentai, sveikinu sėkmingai, įvykdžius pirmą eksperimento etapą, mes subjektą perėmėm, dabar Arielis nuskanuos jo atmintį ir perkels Džoeliui, kuris turės atlikti savo misiją ir išlikti reikiamą laiką neatpažintas jo artimųjų. Tad, brangusis, jei jo žmona tau duos, net neklaususi kas tu toks, tai skaityk, kad eksperimentas pavyko. Ir mūsų fantastų skyriaus idėjos pasiteisino. Ir tada šitai schemai atsivers tokios pritaikymo galimybės, kad Izraelis galės tapti tikruoju pasaulio valdovu ir dar iki mesijo atėjimo tapti išrinktąja tauta kaip jai ir priklauso... Džibrailai, tu pasirūpinsi, kad fiziškai Džoelis atitiktų mūsų Įveikę ir šį etapą susitiksim vėl ir iškelsim sau naujus uždavinius ir tikslus. Galvočiukai jų mums paruošė ištisą šūsnį.
Gyvos mėsos masė buvo pernešta į namą, paguldyta į dvigulę lovą, prikausčius rankas prie galvūgalio, prie smilkinių buvo įsmeigtos adatos, ir buvo įsiskverbta į atminties zoną, prisiderinta prie reikiamo dažnio, prasidėjo skanavimo ir duomenų perdavimo procesas, po kažkurio tai laiko atėjo nuogas Džoelis ir atsigulė greta, Arielis prijungė laidus prie jo smilkinių ir pradėjo informacijos perpumpavimą.
Tuo pat metu Džibrailas nurengė nuogai bandomąjį triušį žvilgsniu, sulygino jų pimpalus ir tarė Arieliui:
- O Džoeliui pasisekė, nereikės pritempinėti jo pimpalo!
- O kaip paslėpsi, kad apipjaustytas?
- Nieko priklijuosim truputį odos pakaitalo ir viskas, svarbu, kad ilgai nečiulptų ir viskas bus gerai...
- Jo, o jei kas, apkaltins žmoną, kad ši jam pimpalą nukando! - ir abu draugiškai nusižvengė lyg tikri arkliai.
Džibrailas ėmėsi darbo, atliko erdvinę veido nuotrauką, po to atskirą kūno nuotrauką ir nuėjo prie kompiuterio, kur įvedė gautą informaciją į kaukės gaminimo programą ir ją paleido... Kiek luktelėjęs paleido kūno ir veido kaukės gaminimo programas.

Prabėgo keturios valandos. Lietuvos laikas rodė 13. 00.
Džoelis atmerkė akis.
- Mes turime paskubėti, po pusės valandos aš turiu perduoti pluoštą užsakymų į ofisą... Kaip mano kostiumas?
- Dar pusantros valandos! - atraportavo Arielis.
- Aišku, kur jo telefonas?
- Rūbai ir daiktai guli kampe ant kėdės! - ranka nurodė kryptį Džibrailas.
- Kaip perpumpavimas? - pasidomėjo Arielis. - Galva neskauda?
- Ne, tik jausmas keistas! Tai, tikriausiai, šizofrenikai jaučiasi, kai sunku suvokti, kuris – tikrasis „aš“. Intuityviai, šią akimirką, man abi asmenybės nerealios, tik proto kontrolė saugo, išlaiko pusiausvyrą tarp jų, - tuo metu jis priėjo prie kėdės ir ėmė raustis jau savo daiktuose. Vienoje kišenėje jis aptiko ir aptrintą  senutę „Nokia“ su pratekėjusiu monitoriaus skysčiu, pasirausęs telefono knygoje, surado reikiamus telefono numerius ir ėmė skambinėti parduotuvių vedėjams prašydamas arba padiktuoti užsakymus, arba išsiųsti juos emailu į ofisą.
Po valandos visi taškai buvo apskambinti ir su visais susitarta.
- Geras darbas pas vyruką! Nepervargsta ir pinigėlius normalius kaip šitam kraštui, tikriausiai, uždirba? - pareiškė Džibrailas.
- Jis taip negalvoja, be to toks būdas, tik išskirtiniams atvejams.
- Ai, visada taip: už kampo duonos kąsnis gardesnis!
- Džoeli, gali jau gultis ruoštis pašventimui į lietuvaičius! - įsiterpė į pokalbį Arielis.

Dar po keturių valandų, Lietuvos laiku 17. 00, Džoelis įvažiavo į Vilnių.
Galvoje dar tebeskambėjo paskutinės grupės vado instrukcijos:
- Tu privalai šiame kailyje išsilaikyti mėnesį, kol mes išsiaiškinsime šio išsigimėlio ypatybes! Tavęs neturi niekas iššifruoti...
- Jei tik kostiumas nepaves...
- O tu juos saugok, jie tarp kitko daug pinigėlių kainuoja!
- Tikiuosi, nenorite pasakyti, jog sugrįžęs turėsiu praeiti komisiją, kurįs įvertins mano grąžinamą amuniciją?
- Na, nuo šito brangusis nieks iš mūsų neapsaugotas: nei tu, nei aš! Tu gi žinai kokie mūsų vadai šykštuoliai! - nusijuokė šefas ir surimtėjo, - Tu negalvok apie tai! Būk atsargus, atrodo, vyrukas domina ne tik mus! Sėkmės tau!
- Viskas laikas išsijungti, -susiėmė Džoelis, - ir pamiršti savo asmenybę, kol neįvyko koks netikėtas kontaktas! Viskas! Aš – Gruodis! Aš – Albertas Gruodis!

Keista, bet pirmieji kontaktai buvo labai paprasti.
- Hm, kai šitaip viskas paprasta, užtenka būti panašiu!
Pakeitimo nepastebėjo gimtoji motina, kuri buvo laiminga, kad pagaliau perduoda anūkę į gimdytojų rankas, juk jis nieko ypatingo nepadarė, kaip visada pabučiavo mažąją į lūpas, lyg niekur nieko nuėjo į virtuvę ir išgėrė jos šaltą antro plikymo kavą, kantriai laukdamas, kol ji aprengs dukrą.
Nepastebėjo ir žmona, kurią jis pasiėmė iš universiteto, juk pokalbiai apie rutiną neskatina žmogaus pažinimo ir identifikacijos, nebent jis stipriai pažeistų tą nusistovėjusią tvarką.
Netgi duktė nepastebėjo. Tik truputį ilgiau nei visada stovėjo ir jį stebėjo, svarstydama ir leistis bučiuojamai ar ne, bet po to vis tik nusprendė jį laikyti tėvu.
Sunkiau buvo naktį, ne dėl šeimyninių pareigų, o todėl, kad instaliuotoji asmenybės ėmė trinti senąją.
Jis gulėjo atmerkęs akis ir žvelgė į lubas tamsoje.
- Hm, viskas labai paprasta: jis turėjo norus ir ketinimus, siekius, mano senoji asmenybė atlieka papildomo apsauginio mūro funkciją, ir mano šnabždėjimas, prašymas palaukti, pakentėti mėnesį jį tik erzina, pas jį ir be manęs gyvenime pančių užtenka... Nors gal tai aš turiu šansą nugyventi tikrą, kad ir ne savo gyvenimą, juk aš irgi save daug kur savo gyvenime riboju, nors visai to nenorėčiau. O ką visai smagu, aš pakeisiu jo gyvenimo vingius, o sugrįžęs jis jau nebeturės, kur dingti... Juk man lengviau, aš nemyliu jo pančių.

Kaip tik tuo metu supakuotas į dėžę ir įkištas į mikroautobuso dugną link valstybinės sienos nuriedėjo ir tiriamasis objektas. Pasienyje neiškilo jokių problemų, nes nebuvo, kas paskundžia, o stropumu, valdininkai niekada nepasižymi.
Mašinytė nuriedėjo link Bialystoko, kur miškuose slėpėsi vienas iš privačių oro uostų, ten jų laukė nedidukas privatus lėktuvas, į kurį keleiviai perkrovė savo krovinį ir nuskrido Izraelio linkui.
Paryčiais krovinį išpakavo vienoje iš laboratorijų ir prijungė prie aparatūros. Pirmiausia buvo nuskanuota visa tiriamojo objekto atmintis ir atiduota dvigubai analizei.
Iš tos nesąmonės, kurią analitikai išgromuliavo, buvo suvokiama tik viena, tam, kad kažkas vyktų, jis turi sąmoningas.
- O kitaip niekaip? - paklausė analitikų laboratorijos vadovas Tova Alperas.
- Manau, kad ne!
- Gerai palikite apmąstymams, vis kas nors parūpina gyvenime problemų!

Sadeckui raportavo apie globotinio pagrobimą, tik darbo dienos pabaigoje.
- Asilai! Vieną saugotoją skubiai prie jo namų! Gal dar spėsim aptikti nors kokius nors pėdsakus! Visus atleisiu! Nei veidų, nei pavardžių, nei numerių! Žąsinai!
Nulėkę stebėtojai, patikrino duris ir pranešė:
- Įsilaužimo nebuvo, butas tuščias!
O apie pusę aštuntos džiugiai pranešė:
- Objektas sugrįžo su žmona ir vaikais, nieko ypatingo nepastebėjome!
- Keista, kad išvis kažką pastebėjo, - suburbėjo Alvydas, bet ant dūšios ramiau pasidarė. - Bent jau pinigų srautas nedings! O rytoj vis tik reikės kaip nors išsiaiškinti kas gi įvyko?

Mobiliojo telefono žadintuvas suskambėjo pusę septynių. Tai buvo ženklas, jog laikas atmerkti akis, įjungti televizorių ir pagulėti, užsimerkus iki septintos valandos žinių per rusišką „Pirmąjį“ kanalą.
- Na, ką gi! - vykdydamas žaidimo taisykles, gulėjau užsimerkęs ir ruošiausi šiai dienai. - Pradedam naują gyvenimą!
Buvo išklausytos žinios, kurios skelbė, kad pasaulyje – blogai, bet dar ne pabaiga... ir pabandyta atsikelti, ir jei jam kilosi lengvai, tai jo žmona miegojo lyg niekur nieko, tik duktė savo lovelėje pradėjo vartytis. Taip apie pusė aštuonių pagaliau buvo pradėta ruoštis darbo dienai.
Vietoje planuoto išriedėjimo iš namų aštuntą, buvo iškeliauta be penkiolika devynios.
- Taip, darbelio jau pas mane prisirinko! O kada gi aš suspėsiu, įgyvendinti savo planus? – ir nors atmintis jam šnibždėjo, jog šituose namuose, tai buvo ir yra visada, ir kad jis irgi elgiasi panašiai kaip ir žmona, jį tai erzino, - Visas pasaulis vienijasi prieš mane!
Pagaliau pavyko atsikratyti namiškiais ir pradėti darbą... O įsitraukus į rutiną taip lengva pamiršti apie savo planus.
Tą dieną taip ir nepavyko paskambinti nė į vieną iš redakcijų, nes viskas buvo užmiršta. Darbo rutina, koregavo pačius gražiausius ir nuostabiausius planus, kad juos kur...

Vakare Alvydas vėl išklausė telefonu stebėtojų ataskaitą, kuri niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių. Pasidėjo mobilų greta ant sėdynės
- Keista, jeigu nieko nepasikeitė, tai kodėl jį buvo pagrobę? Jeigu jie jį pakeitė, tai kaip to nepastebėjo artimieji? O gal jie pakeitė visą šeimą mums panosėje? Ir kas tie jie? Su kuo mes reikalą turime, jeigu jie tokių išlaidų imasi, kad užmaskuotų pasiskolinimą? Užsienio spec. tarnybos! Turtingos spec. tarnybos! Tiktai kokios! Reikia imti juos ir pakratyti! Tiktai Mykolas turi palaiminti! Galų gale tai jo projektas!
Jis vėl surinko savo pavaldinių numerį.
- Taip! - jis davė nurodymus savo parankiniams, - sekite visus jų kontaktus, leidžiu klausytis jų pokalbių ir žiūrėkite dar syk nepražiopsokite!
- O dabar su Mykolu pasitarsime! - pagalvojo rinkdamas šefo administracijos numerį ir užsisakydamas sau audienciją po kokio nors pusvalandžio.

Kuklus VIP kabinetukas „Crown Plaza“ viešbutyje. Tiesiog stalas, kėdė, ant stalo sultinga kepta karka su troškintomis bulvėmis. Premjeras pjaustantis tą karką į smulkius gabalėlius.
Išklausė jis Sadecko pasaką, pakraipė galvą:
- Aš vieno nesuprantu, kiek pasižiūriu į mūsų Lietuvėlę, ji vis byra ir byra, atrodo, tuoj nieko nebeliks, o ji vis tebėra... Nei mes dirbti mokam, nei svajoti, nebent apie ateinančius Eurofinansų srautus. Kokia prasmė jį grobti ir kratyti? Na, tarkim sužinosim tiesą, įvyko fantastinis dalykas ir jie pakeitė asmenis... Šiais laikas gi viskas įmanoma... Gal mes turim specialistų, kurie jį iš slaptos laboratorijos išvogs, kuri greičiausiai, net ne Lietuvoj...
- O jeigu Lietuvoj?
- Nešnekėk nesąmonių, nuo visų įvykių pradžios praėjo tik trys mėnesiai, atiduoti tą stebuklą mūsų vietiniams stebukladariams-kekšėms. Jie gi kiekvieną gerą daiktą tuoj pat parduos perparduos. O ir turim mes Lietuvoje aukšto lygio laboratorijų, - padarė mažytę pauzę skaičiuodamas, vienos rankos pirštų užteks. Nes jo pasakos ir lieka pasakomis, kol jos nėra užprotokoluojamos ir patvirtinamos, o tai vyksta kiek suprantu ne kiekvieną dieną, o gal ir iš viso daugiau niekada neįvyks. Tad pražiopsojom momentą ir galim kol kas stebėti, gal jų mokslinčiams nepavyks, tada darbo imsimės mes, tiesiog stebėkim ir laukim...
- O jeigu jiems pavyks?
- Žinai, Alvydai turiu aš vieną pamokomą lietuvišką istoriją. Kažkada viena Lietuvių daktarė, viename iš kursinių darbų aprašė liaudišką gydymo būdą: paimi sviestą, užtepi ant baltos duonos ir lauki, kol apsitrauks pelėsiu, berods baltu, o kai kas nors šeimoje rimtai suserga, duoda tą kriaukšlę pagraužti ir žmonės pasveikdavo. Kursinis su laiku buvo perdirbtas į mokslinį straipsnį vietiniame žurnale, o kitame žurnalo numeryje pasirodė kritinis straipsnis, peikiantis už prietarų skatinimą. Idėja buvo užmesta, o po dešimtmečio pasirodė penicilinas, o po jo ir aspirinas, paracetamolas ir visa tai tų pačių pelėsių pagrindu. Vat, kas bus! Supratai, dar kartą sublizgės nuostabus lietuviškas idiotizmas!
- Supratau, - linktelėjo galva Alvydas, - bet patvirtinkite mano nuomonę, kaip jūs manote prieš ką mes žaidžiame, kas mūsų varžovas?
- Aš manau, netgi esu beveik įsitikinęs, kad kovojame prieš žydus, kuriems tyliai pritaria konservatoriai.
- O jeigu tai rusai arba Uspaskichas?
- O tu nesiruoši pereiti į konservatorius?
- Ne, - nusišypsojo Sadeckas.
- Tai vat ir aš manau, kad ne! Pas rusus savų genijų ir fenomenų užtenka, kuriais jie visiškai nesidomi, be to jie yra materialistai, o Uspaskichas tėra keršto vedamas Lietuvos rusas, siekiantis atkeršyti man ir Paulauskui, mes jį išdavėm, nepalaikėm, o jis dabar daro tą patį: Paulauską jau pašalino, dabar svarsto ar jam apsimoka šalinti mane, ar užteks tiktai pamokyti, greičiausiai jis pasirinks antrąjį variantą, nes vienas prieš konservatorių kompaniją tikrai neatsilaikys, jie jį prives iki tokio laipsnio, kaip ir Paksą savo laiku. O tai ką mes dabar darom yra miglota galimybė išgauti naują technologiją Lietuvai, ir kas tą naujovę valdys, tas ir Lietuvą valdys, bent jau aš taip įsivaizduoju, nors galiu ir klysti. O Uspaskichas tarp kitko tiki tik pinigų galia.
- Ką gi patvirtinot mano spėjimus!
- Na, ir puiku! Tad veiklos planas aiškus: mes dabar stebim ir laukiam, nes vieną žingsnį jau praleidom.

Labiausiai iš visų Alberto minčių jam patiko idėja apie smurtinį marketingą: tai nebuvo monografija, kur išnagrinėti visi jos aspektai, bet jo geidžiamai veiklai puikiausiai tiko, net jeigu jį pasodins, jis bus kalinys su vardu, jis bus rašytojas, gaunantis honorarus. Žmona, jei kas, kitą vyrą susiras, ir vaiką privers mylėti naują tėtį... Didelė auka, bet ko tik nepadarysi vardan aukštos idėjos.
- Pradedam nuo redaktorės, Jai reikia pasiūlyti ne gyvybę, o finansinę motyvaciją. Įdomu, nuo kokios sumos ji parsiduoda? Ir net atsiduoda?...
Nors gal galima pritaikyti ir smurtinį marketingą, kas nors pakankamai įtakingas gali jos paprašyti perskaityti truputį greičiau ir teigiamai įvertinti. Kas gi tas „X“? Jos artimieji? Ne, pernelyg asmeniška, gali sukelti bereikalingas emocijas ir pasipriešinimą, o štai jos viršininkas būtų pats tas, o kaip jį įtakoti? Iš pradžių reikia išsiaiškinti, kas tai per saldainis, jei tai vyras, galima jį pasigauti, nugirdyti, išdulkinti ir padaryti porno fotosesiją ir paruošti prezentaciją internete, o iš ten nuotraukytės perkeliaus ir į bulvarinius laikraštukus, o jei tai moteris... Ne, geriau tai būtų vyras, su jais paprasčiau, jiems visa progresyvioji visuomenė tokios nuodėmės neatleis, ir nepadės jokios kaltę švelninančios aplinkybės, o moterys visuomet aptraukiamos aukos šydu ir kai reikia, ir kai nereikia ir joms beveik visada viskas atleidžiama.
Automobilis kaip tik pririedėjo prie „Maxima Bazės“ ir prasidėjo kasdienis darbas, už kurį mokėjo pinigus, kurio niekam kitam nepavesi.
Alaus užsakymo ruošimas nustūmė smurtinio marketingo planus į pačius tolimiausius sąmonės užkaborius.
Pati idėja dar bandė kapanotis iš tos dievo užmirštos pelkės, bet keli šefo ir žmonos skambučiai tą dieną galutinai įklampino...
O vakare šeštą valandą jis privalėjo būti namuose, kad paleisto žmoną į pamoką pas prancūzą, geidžiantį išmokti rusų kalbą.
Suspėjo prisėsti pasiknisti internete ir pastudijuoti „Tytoalbos“ redkolegijos sąrašą, kol duktė nepradėjo tampyti už kojos plaukų.
- Boba! - riktelėjo vaikui. Ši sąmoningai atsitraukė, maža ko gali laukti iš tų emociškai nestabilių suaugusiųjų, o po to ėmė stumti jį nuo kompiuterio kėdės, reikalaudama užleisti vietą.
- Na, palauk aš tuoj! - teliko tik nusišypsoti ir pasiduoti.
Peržvelgė viešąjį redkolegijos sąrašą, burbtelėjo:
- Vienos bobos! Diskreditacijos aktas nepavyks! Reikia galvoti dar ką nors!

O žydai nemelavo ir ėmė vykdyti savo susitarimo su Kubiliumi dalį. Jie pateikė visą Brazausko valdžios diskreditacijos schema... netgi dar baisiau.
Kuo labiau užsakovas gilinosi, tuo labiau jame kėlė galvą lyg penis, lyg ryte besiskleidžiantis žiedas įsitikinimas, kad jo priešų pabaiga nebe už kalnų.
- Aš tau, Alguti, turiu stebuklingą ginklą! - jį apėmė beveik palaiminga ekstazė, kuri žaibiškai atslūgo, suvokus, jog šitą ginklą prieš jį gali irgi panaudoti. - Svarbu išlaikyti monopolinius santykius su žydais ir viskas bus gerai, o po to bus matyti!

Prasidėjo lemiama ataka prieš Brazausko valdžią, iš pradžių buvo išvilkti į paviršių visi valdančiosios koalicijos partnerio Uspaskicho apatiniai baltiniai: meilužė, kurią įdarbino į Ūkio ministeriją, spaudoje pademonstruotos net jo sėklos dėmės ant jos veido. Po to vėl į paviršių buvo ištraukta sena pasakėlė apie dvigubą buhalteriją, kad juodinamasis objektas išsiskirtų, buvo prikišti ir finansiniai srautai iš Rusijos į partijos kasą.

O Alberto dienos slinko viena po kitos lyg iki gyvos galvos nuteisti kaliniai, viskuo nusivylę ir absoliučiai vienodi. Ir noras kažką pakeisti savo gyvenime vis vyto ir vyto, netgi pelyti pradėjo: rutina rijo visas įmanomas svajones ir viltis. Ir vis dažniau Džoelis prisimindavo, kad jis yra Džoelis ir ėmė ilgėtis savo kasdienės rutinos, kur po beprotnamio visuomet sekdavo atokvėpis ir pasiruošimas naujam beprotnamiui.
Ir štai vieną dieną jo telefonas suskambo ir pasigirdo beveik gimtoji sutartinė arabiška šnekta:
- Operacijos pabaiga, laukia sutarta vieta! - jis vos iš sykio visko nemetė ir nenurūko į konspiracinį būstą, bet susivaldė ir pragyveno dar vieną vakarą su sau svetima šeima. Netgi pasimylėjo, atsisveikinimui su ja, kaip niekad, kad niekuomet neužmirštų, kas yra tikras žydas.
Kitos dienos rytą, nuvežęs vaiką pas mamą, pagal šios dienos maršrutą išvažiavo į kaimus, kur ir buvo jo išvykimo namo taškas. Ta pati nuošali kaimo turizmui skirta sodyba. Šįsyk nereikėjo net išjunginėti jo nematomųjų pakeleivių, jie patys jį pametė, nepastebėjo, kaip jis iš išėjo iš „IKI“ parduotuvės Trakuose, sėdo į mašiną ir nuvažiavo.
Su komandos nariais susitiko be didelių sentimentų: operacija dar nebaigta.
Alberto Gruodžio originalas jau gulėjo ant operacinio stalo, prijungtas prie kompiuterio. Džoelis irgi kuo greičiau išsilukšteno iš kūno-kaukės, atsigulė ant kito stalo ir gydytojo rankos prijungė prie jo laidus.
- Trys! Du! Vienas! Pradedam! - pasigirdo ilgai laukta komanda ir kompiuteris ėmė rūšiuoti jau vieningą sąmonę ir pasąmonę į dvi skirtingas asmenybes, po to grąžino Džoelio asmenybę atgal į savo vietą, o Gruodžio ištrynė iki tos vietos, kur jį pagrobė ir likusią dalį prijungė prie originalios asmenybės.
- Viskas! - paskelbė Arielis, - Reinstaliacija baigta!
- Taip, broliai žydai, turime dvi valandas, kad sugražintume pacientą į realybę, patys neišsiduodami! - sukomandavo Džibrailas.

Albertas pabudo iš sustingimo: dešinė rankas ranka spaudė kefyro paką, kairė laikė prancūziško batono šmotą. Automobilis stovėjo pakelėje.
- Kažko aš čia užsisvajojau! Dirbti reikia, o tai vėl iki septynių zulinsiu kelius, o mama į telefoną zys ir klaus:
- Kada? Ar greitai atvažiuosi? - su potekste, - Greičiau, anūkė tavo jau užkniso!
Surijo lyg kiaulė savo pietų likučius, sudėjo į maišelį nevalgomas šiukšles, užkišo po sėdyne, užvedė variklį, nuspaudė sankabą ir nurūko link Vievio.

Epilogas

Kiek visko daug įvyko, o pagrindinis istorijos kaltininkas teišvydo tik realybės aisbergo viršūnę.
Albertas ir toliau gyveno savo perkrautą rutina gyvenimą, kliedėjo svajone apie rašytojo karjerą, bet leidyklų redaktoriai ir toliau po senovei aiškino, kad iki jo kūrinio skaitymo dar eilė neatėjo.

- Džoeli, na, ir kaip tau gyvenimas eilinio piliečio kailyje? - paklausė sykį Arielis per vienas išgertuves.
- Neduok dieve, o baisiausia yra tai, kad nieko jų ir savo gyvenime tu nepakeisi, nebent sudegini viską aplinkui trijų kilometrų spinduliu. Patikėk aš bandžiau, grynai įdomumo dėlei įgyvendinti jo svajas, nepavyko, rutina nuolat mane grąžino į pradinį tašką.

Brazauską viskas užkniso ir jis atsistatydino, o Sadeckas, nutrūkus finansavimui, uždarė „Alberto Gruodžio“ projektą. Tarp kitko stebėtojai taip ir nepranešė apie savo paskutinįjį praganymą Trakuose.

O Kubiliui taip ir nepavyko ateiti į valdžią, socialdemokratai net ir po Brazausko atsistatydinimo sugebėjo suformuoti gausesnę ir įtakingesnę koaliciją seime, nei konservatoriai.

Tova Alperas užbaigė ataskaitą, kaip teoremą įrodančią „Alberto Gruodžio“ projekto netikslingumą:
Fenomenas yra ir klasifikuotas teisingai, bet pats respondentas šio proceso nekontroliuoja ir neiššaukia, jis tėra tiesiog molekulė periodiškai patenkanti į tam tikrą srautą, sprendžiant pagal tai, kad ankstesni šuoliai, vyko maždaug kartą į mėnesį, o dabar pertrauka tęsiasi jau trečią mėnesį. Tad mūsų projektui jau yra nebetinkamas, reikia toliau ieškoti priežasties kilnojančios jį ir jo pasirinktus asmenis po iškreiptą realybę.

O mažasis Liucijos visiškai nustojo domėtis keistąja lenta, nes tėvas jam sukūrė atskirą žaidimų vietą ir atskyrė nuo savo darbo kambario.

Įdomu, o man pavyko apžvelgti visą realybės ledkalnį, ar aš irgi tik nedidelę dalelę teapžvelgiau.

©2008Gintaras Petrauskas
2009-11-29 16:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-20 09:26
Zonderis
jooo, idomu.. kas toliau?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-09 18:33
Valdovė
Neblogas darbas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-29 21:02
cls
cls
reikės paskaityti kada.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-29 17:06
Gyvos sielos
Aš tiesiog įsivaizdavau, kad tai bus filmas:). Scenarijus turėtų atrodyti truputį kitaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą