Vieversys ir Kregždė

- Tau šalta? – klausė tyliai apsnūdęs vieversys
Ir laukė, kol bailioji kregždutė atsakys.
- Nešilta, mielas broli, o šalta, kaip tuomet,
Kai sniego gūsiai klojo miškus baltai kaipmat.

Ar pameni tą kartą, kai vėjas, tas stuobrys,
Išrovė jauną pušį?! Nukrito avilys!..
Ir bitės skaudžiai dūzgė netekusios namų...
Ak, broli, kad žinotum, kaip buvo man sunku!..
              *          *          *
Ir iš rudų mažų akučių
Pabiro ašaros kregždutės.
              *          *          *
- Na, sese, ko raudi? Juk vėjas jau nurimo.
Juk šilta ir tyku netgi plikuos arimuos... -
Ištiesęs margaspalvį sparnelį vieversys,
Priglaudęs liūdną kregždę, vėl laukė, ką sakys.

Sukūkčiojo paukštukai, skambėjo jų daina,
Kedeno vėjas plunksnas plikajam arime.
O ašaros kapsėjo ant purvino akmens.
Raudos du paukščiai gailiai, kol vakarai sutems...
              *          *        *
Šiąnakt mane pažadino gaili gaili daina, -
Tai vieversio ir kregždės laisva, tyra dvasia.