Satyro dienoraštis Nr.1

Penkiolika minučių iki dešimtos vakaro. Dvivietė palata, šiltas vėlyvo pavasario vakaras ir šiek tiek pravertos baltos, medinės balkono durys. Iš kolidoriaus pasigirsta girdždantis seselės balsas, kuris liepia gesinti šviesas.  Skubiai pakylu nuo geležinės su ratukais sanatorijos lovos, užgesinti šviesą ir užrakinti duris, idant smalsi seselė nesugalvotu patikrinti.

Atsigrežiu savo lovos link – o ten JI. Šelmišku žvilgsniu mane stebinti vietinė, šešiolikmetė mergaitė, šioje  pajūrio sanatorijoje ieškanti vis naujų draugų ir intriguojančių pažinčių. Matau ją, jos prasegtą palaidinę, jos geidulingas lūpas, garbanotus rusvus plaukus. Truputi delsiu, itempęs klausą bandau suvokti ar seselė dar netyko. Mano kūną kręčia šiurpas, prisiminus katik jos bučiuotų lūpų saldumą bei glamonėtą jos krūtį, baimės kibirkštis iskyla. Bijau, nežinau kas laukia toliau, bet kažkokio nenumaldomo troškimo genamas suskumbu gryžti jos glėbin...

Tokia šilta ir patvirkus, tokios švelnios jos garbanos, drėgnos lūpos, tai – man dar nepažinta erdvė, neištirtas kraštas. Jos rankos slysta mano kūnu, trikdydamos mane, bet  genamas vaikiško smalsumo, noro pažinti, pajausti ir išmokti, neatsitraukiu. Mėgaujuos ir laukiu, žengiu i neatrastą erdvę – moters kūną. Stebiu, kaip ji reaguoja i kiekvieną mano judesį, mano glamonę. Jos kvėpavimas dažnėja, judesiai greiteja ir darosi vis nuožmesni. Parverčia ji mane, išrengia, glamonėja lytį...

        Tą vakarą patyriau kažką stebuklingo, neužmirštamo. Tai buvo saldžiausias rojaus obuolys – uždraustas vaisius. Taip ji – Eivilė, man dvylikamečiui pačiam dar nesuprantančiam, kas ivyko ir kur jis pakliuvo, atvėrė duris į naują, baugų ir nepažystamą, bet idomų ir gundantį pasaulį.        Tai buvo paskutinė mano naktis, sanatorijojė. Paskutinė ir vienintelė tokia. Nedavė ji man ramybės, nei kelionės metu namo, nei dar ilgai po jos. Daugiau Eivilės neteko man sutikti.