Antuanas 2 dalis

Sveiki draugai!
Gal komunistiškai nuskambėjo, bet mielai. Taip, Jūs visi mano draugai. Visa Lietuva, visas pasaulis. Taip, Tu studente, kuris blaškaisi interneto platybėse. Taip, Tu- po ilgos dienos nuvargęs žmogau. Skiriu tai Tau. Bet, žinoma,  man svarbiausia Ji. Tad pirmiausia viskas  skirta Jai.
Tokia trumputė įžanga. Tikiuosi sudomino. Dabar būtų neprošal Jums pasidaryti arbatos, kavos (ar ką mėgstate) ir pasinerti į kitą pasaulį. Į pasaulį, kuriame nėra svarbiausi metaliukai ir popieriukai. Ten tik Antuanas. Toks keistas padaras... Manau jis Jums patiks.

                  Antuanas. Kitas etepas.
Dangus buvo rausvas, o gal tik jis padaugino degtinės. Tas dangus alsavo, alsavo žiemišku  šalčiu. Gurkšnis aitrios degtinės ir gūsis šalto vėjo į veidą. Ir taip visą dieną... Diena dar nesibaigė, bet nei degtinės, nei pinigų Antuanui neliko. Liko tik širdies skausmas. Vyras bandė save raminti, kad širdį skauda nuo degtinės ir pakelio cigarečių, surukytų per pastarasias dvylika valandų. Tačiau, tai nebuvo nei vieno, nei kito iš šių dalykų kaltė. Tai gyvenimas, kuris aštriu kirviu kapojo gležną Antuano širdį. Darbas, namai... O dabar dar tai... Klastinga liga. Daktaras perspėjo, kad tie, kaip jis išsireiškė - „pragariški dūmai“, prie gero neprives. Ir vyras dar nesuvokė ar privedė prie gero, ar prie blogo.
Nebuvo Antuanas laimės kūdikis. Gal geras aktorius. Per daug geras... Net dabar negalėjai pasakyti, kad jam sunku. Švytinčios akys, tvarkingas, juodas paltas. Jo dėmesį atkreipė jaunas vyras, klūpintis prie bažnyčios laiptų. Ant žemės gulėjo apiplyšusi kepurė pilna pinigų. Ten buvo įvairios valiutos. Antuanui į galvą šovė tik viena mintis: „O gal imanoma nusipirkti laimę? “. Jei laimę aprėbtumėm degtinės buteliais, tai  Antuanui dabar būtų pakakę vienos laimės... Tas butelis kaip bilietas kažkur toli... Ji žadėjo grįžti kitą savaitę. Vyrui buvo baisu, jog kai Ji atvažiuos, jis bus  išvykęs kažkur, kartu su laime.
Pakėlęs akis jis išvydo tamsoje paskendusį pastatą su dieliu kaminu viršuje. Iš jo veržėsi pilkšvos spalvos dūmai, o ant sienos Antuano akis pragariška šviesa akino užrašas „ Krematoriumas“. „Nuo dūmų susirgai, dūmais ir pavirsi“. Tokia  šmėstelėjo, lyg bitė pievoje, mintis Antuano galvoje. Kaip tik tuo metu, kai jis ėjo pro pastato duris, keturi vyrai tysė ąžuolinį karstą vidun. Antuanas mostėlejo ranka ir pašnibždomis ištarė „ Sėkmės, drauguži. “. Mirtis šio aktoriaus negąsdino. Jis šimtus kartų buvo ją suvaidinęs ir manė, kad galėtų ir dar vieną kartą. Šaligatvis atrodė kaip ilgas kelias į pasaulio kraštą. Mat, vyras gyveno miesto pakraštyje. Menkas jo namas buvo, bet  visvien jam mielas. Viena siena, miegamajame, buvo nukabinta vien Jos nuotraukomis. Todėl Antuanas užmigdavo su šviesa, kad galėtų matytį Ją. Matyti iki jo akys užsimerks ir kūnas taps laisvas nuo sielos, o siela nuo kūno.
Arba labai sparčiai temo, arba jo kojos nebebuvo tokios greitos kaip ankščiau. Antuano skrandis suurzgė kaip senas šaldytuvas ir jis nusišypsojęs, kažkokios daininkės palakatui ant sienos, tarė „ Matai, aš dar ne lavonas. Dar ne! “.
Pro mėlynai juodą debesų šydą išlindo keletas žvaigždžių. Antuanas atpažino seną gerą Gulbės žvaigždyną. Jis jam priminė kryžių, tačiau gulbės įvaizdis labiau traukė jo širdį. Štai, dar keletas šviesoforų ir mūsų keistojo aktoriaus namai. Kiekvienas šviesoforas vis pasitinka jį su nauja mintimi. Prie pirmojo Antuanui labai patiko picų išvežiotojo mašina. Ant jos viršaus buvo užkelta, netikra, bet gigantiška pica, o jam picos patiko. Antrasis jį pasitiko kartu su minia žmonių. Visi tokie surūgę. Norėjo Antuanas  jiems pasakyt „Ėj, žmonės, man pasaulis griūna. O kas jums tokio baisaus nutiko? “ Toliau nebebuvo nei šviesoforų, nei žmonių. Liko pilkas esfaltas ir lėtai ropojantys automobiliai, bet į priešingą pusę nei ėjo Antuanas. Jis jau namie. Kitoje gatvės pusėje tamsą sklaidė parduotuvė – „Ginklai ir fejerverkai“. Antuanui  tai nesukėlė jokių prieštaringų minčių. Jis tik norėjo šaltų makaronų ir jos nuotraukų.
Pašto dėžutė buvo priversta įvairaus šlamšto: „Pirk namą! “, „Dalyvauk konkurse! “, „Keliauk į...! “. Vyras pagalvojo, jog reiktų ir jiems parašyti laišką, kuriame būtų tik vienas sakinys- „Man nereikia jūsų kvailo šlamšto, jau nebereikia! “. Prie durų jį pasitiko šuo. Geras šuo. Ji jį labai myli. Haskis- pačiame jėgų žydėjime. Kaip ir Antuanas. Namai kvepėjo mėtom ir čiobreliais... Nežinau kodėl, bet tai jam priminė ją. Greitais rankų judesiais vyras atsirakino duris. Haskis jau sėdėjo ant sofos, mat, įlindo pro savo mini dureles. Antuanas numetė paltą ir kuprinę šalia haskio. Jis įnirtingai kažko ieškojo palto kišenėse. Tačiau ten tebuvo piniginė, tuščia piniginė.
Vyras atsidarė šaldytuvą, kuris, ačiū dievui, buvo pilnas maisto. Be didelės skubos, šalti makaronai buvo padalyti į dvi dalis: pusė į haskio dubenėlį, kita pusė į Antuano lėkštę. Pašildyti jie vyrui atrodė ne tokie skanūs, todėl valgė šaltus. Haskis taip pat mėgavosi tokiu patiekalu. Antuanas vis galvojo kaip rekės Jai pasakyti. Jis nenorėjo iš čia išeiti... Ne, jis nebijojo, tik per daug Ją mylėjo, kad galėtų pamoti ranka ir pakilti aukštyn...
Bededant trečią kasnį į burną jam kilo keista mintis „Parašysiu jai! “. Vyras pašoko nuo stalo ir bėgte nubėgo į kitą kambarį ieškot popieriaus. Suradęs juodą tušinuką ir baltą popieriaus lapą, jis pradėjo rašyti, ir tai nebuvo laiškas, kuris bus išsiųstas. Jei kartais jam nepavyktų, laiškai liks ir Ji galės juos skaityti kasdien. Galės skaityti juos vaikui. Antuanas pagalvojo, kad jie turi susilaukti vaiko. Daktaras jam suteikė vilties, kad jis dar galės jį pamatyti, tik nereikia delsti.

                          Brangioji!
Rašau Tau iš mūsų svetainės. Šalia sėdi mūsų šunelis. Tikriausiai kvailai nuskambėjo „ iš mūsų svetainės“, bet tai tiesa. Galbūt manęs jau nėra, bet nenoriu suteikti tau dar daugiau skausmo. Nelūdėk! Aš visada būsių su tavimi. Kai ryte kelsiesi, tai aš priversiu loti haskį kaip pasiutusį. Kai bėgsi į darbą, tai aš kedensiu tavo plaukus. O kai vasaros lietus išmaudys tave, tai aš tave glamonėsiu. Tikriausiai skamba kraupiai, bet mirtis nėra pabaiga. Aš šimtus kartų miriaus scenoje ir tiek pat kartų prisikėliau. Manyk, kad tai vaidinimas ir po to, kai  baigsis spektaklis - mes susitiksim.
Auklėk mūsų vaiką taip, kaip pati esi išauklėta ir jis užaugs geru žmogumi, o aš jau pasistengsiu, padėti jam nepaklysti gyvenimo kely.
                                      Tavo Antuanas.
P. S. Haskis labai mėgsta šaltus makaronus.

Vyras numetė tušinuką ant stalo ir atsiduso. Trumpas laiškelis nelaimės atveju. Medicina bandys žaisti dievą. Tik ar dievas neims žaisti su medicina?
Antuanas paglostė haskį ir nuėjo link dušo. Jis nusispyrė batus, kurie vis dar buvo ant jo pavargusių kojų. Numetė juos kampan. Haskis nubėgo atlikti batų „patikros“.
Drungnas vanduo išgarino  visus degtinės likučius iš vyro kūno. Pasiėmęs drabužius jis nužingsniavo į šiltą miegamąjį.
Jame tvyrojo jauki atmosfera. Jos nuotraukos atgaivina kambarį. Antuanui labiausiai patiko nuotrauka, kurioje jie abu laiko haskį, kai jis dar mažas buvo. Antuano galva buvo švari. Viskas persikrovė. Per didelis informacijos kiekis, o gal per didelis degtinės kiekis? Visai nesvarbu. Vyras suprato, kad viską reikia pradėti iš naujo. Jis suprato, kad jam nieko nereikia. Tik jos. Kas iš aktorystės meno? Trumpalaikis pripažinimas? Kam jo? Tik ne Antuanui. Nebent kitiems...
Nebebus daugiau nei rausvo dangaus, nei karčių dūmų. Dabar Antuanas pasirengęs kovoti ir gyventi dėl Jos. Jis gyvens, kad Jai netektų skaityti jo laiškų.
Pakutinė vyro mintis prieš užmiegant buvo „Pasveiksiu, dėl Tavęs pasveiksiu“.
Viską apgaubė tamsa ir tyla, tik haskis virtuvėje ėdo makaronus iš baltos Antuano lėkštės.