Tapytojas (VI)

Beveik nepamenu visos savaitės po to, kai sužinojau apie Beno mirtį. Nėjau į laidotuves. Neatsiliepiau į skambučius. Parašiau trumpą e-mail‘ą į darbą, jog pasiimu atostogas. Nieko neįsileidau į namus. Vienintelis mano maršrutas į išorinį pasaulį buvo Beno pamėgta vyninė. Dabar bent vienas butelis ispaniško „Chardonnay“ visad mėtėsi bute. Dažniausiai tuščias ar iki pusės nugertas. Naktimis nesapnuodavau nieko, tačiau dienomis jaučiausi lyg sapne. Nejutau laiko tėkmės, nei realybės.
Pavyzdžiui šiandien atsibudau trečią valandą nakties ant sofos priešais televizorių. Buvo labai karšta, kažkas spaudė mano pečius. Pasimuisčiau ir suinkščiau: „Benai, nuimk savo leteną nuo manęs... “ ir staiga suvokiau, kad jo čia nėra. Jau savaitė, kaip jo ir būti negali. Nuo nepatogios padėties buvo užtirpęs visas kūnas. Gulėjau išpilta karšto prakaito po vilnoniu pledu. Atsikėliau iš lovos ir nuėjau prie šaldytuvo. Atsidariau dureles, išsiėmiau kažkokį dešrigalį ir ėmiau kramtyti. Mano judesiai buvo mechaniški, tačiau mintys po truputį blaivėjo. Pagaliau po savaitės pajutau alkį, baimę ir tikrą skausmą. Tai buvo būsena, kurią narkomanai vadina „lomkėmis“. Man mirtinai reikėjo detokcikacijos, apsivalymo tiek nuo alkoholio, tiek nuo skausmo. Tačiau buvau per silpna ką nors keisti. Jaučiausi apgailėtinai. Tavaliodama kąsnį burnoje sukniubau ant grindų palei šaldytuvą, apsikabinau rankomis kelius ir prapliupau verkti. O gal tai buvo panašiau į vilko staugimą ar konvulsijų tampomo ligonio riksmus. Kaimynas apačioje kažkuo ėmė bildenti į lubas. Prikandau lūpą ir tyliai suinkščiau. Ištiesiau ranką link vynbutelio, stovinčio šaldytuve. Viską atiduočiau, jei taip pat lengvai kaip tą butelį galėčiau dabar paliesti Beną. Viską atiduočiau už jo niekšišką bučinį į paausį arba už jo keptus lietinius, už mūsų pokalbius telefonu valandų valandas...  Sustingau palietusi šaltą stiklą. „Dieve mano, juk aš degraduoju. Skausmo degradacija – ar tai kokia psichologinė patologija? “. Griebiau butelį ir užsiverčiau. Stalčiuje išrausiau tablečių pakelį ir užgėriau kelias „Chardonnay“ gurkšniu. Prieš užmigdama dar spėjau pagalvoti, jog tas vynas per geras, kad juo būtų užgeriamas „Xanax“.
Nubudau susirietusi ant grindų prie šaldytuvo. Mane pažadino telefono skambutis, sumišęs su durų skambučiu ir karts nuo karto daužomų durų dunksėjimu. Triukšmas buvo erzinantis. Nusvidruliavau prie telefono, paėmiau jį ir trenkiau ant žemės. Mobilusis nučiuožė po lova. Priėjau prie durų. Pro akutę pamačiau Ritos veidą, jai už pečių matėsi keli siluetai, kurių nepažinau. Rita per tas dienas ne kartą buvo atėjusi, bet nesulaukusi, kad atidaryčiau duris, nueidavo. Bet šįkart ji, rodos, ruošėsi išversti mano šarvuotas ąžuolines duris savomis rankomis, o jei nepavyks, pasitelkti į pagalbą taraną, skirtą namams griauti. Nebeištvėriau isteriško durų trankymo ir atrakinau. Stovėjau prieš draugę visu grožiu – palaidais riebaluotais plaukais, užtinusi, su pilkomis treninginėmis kelnėmis ir purvinais marškinėliais. Rita įsiveržė į kambarį kaip uraganas, apsižvalgė ir griebė mane į glėbį. Už jos nugaros šnabždėjosi kaimynai, matyt sulėkę pažiūrėti, kodėl daužomos šio buto durys. Rita paleido mane iš savo gniaužtų ir atsisuko į žiūrovus:
  -  Dinkit iš čia, badvasos!, - užriko ir užtrenkė jiems prieš nosis duris. Dar nemačiau Ritos taip karingai nusiteikusios. Tarsi pasakų princesė staiga būtų virtusi plėšiku Barmalėjumi. Bet jos įkarštis greit blėso. Rita suėmė mano veidą delnais ir bandė sugauti žvilgsnį, tačiau mano narkomaniška būsena dar neleido susikoncentruoti. Akimis klaidžiojau po kambarį ir vos nustovėjau ant kojų. Dar veikė „Xanax‘o“ ir vyno kokteilis.
  -  Ana, tu negali sau to leisti. Benas nenorėtų taves tokios matyti..., - Visų pirma Rita nusivedė mane į virtuvę. Ji ištraukė iš didelio popierinio pirkinių maišo kinietiško vištienos troškinio bei grybų sriubos indelius ir privertė mane pavalgyti. Tada prileido karštą vonią su daug šokolado kvapo putų, o kol maudžiausi surado mano spintoje švarius drabužius ir atnešė į vonią.
  -  Bet jie ne juodi, - sumurmėjau, žiūrėdama į šviesiai pilkus siaurus džinsus ir rožinį megztuką aukštu kaklu.
  -  O Benas visad sakydavo, jog prie tavo tamsių plaukų tinka rožinė spalva, - šyptelėjo Rita. Jau norėjau graudintis, bet susiėmiau – draugė sakė tiesą. Pirmą kartą pasijutau, lyg jis nebūtų išėjęs. Tiesiog jis yra kažkur kitur. Ir iš ten mane stebi. Įlindau į rožinį megztuką ir su ašaromis akyse nusišypsojau Ritai.
  -  Renkis paltą, eisim laukant, reikia pakvėpuot grynu oru. Ir beja, kur tavo telefonas? Prižadėjau tavo mamai, jog paskambinsim jai, kai tik prasibrausiu pro tavo barikadas.
  -  Telefonas kažkur anapus. Man nerūpi. Ar lauke šalta?, - paklausiau.
  -  Tikra žiema, pilna sniego. Beja, Jis buvo nupirkęs ir supakavęs tau kalėdinę dovaną. Norėsi ją turėti..?

Rita ateidavo pas mane beveik kasdien, stengėsi prablaškyti. Mes nekalbėdavom apie Beną – tai turėjo mane apsaugoti nuo neigiamų emocių. Daugiausiai vaikščiojom po parkus, senąmiesčio gatveles, gamindavom maistą. Likusi viena iki blizgesio šveisdavau namus arba bėgiodavau. Po kelių savaičių jau lengvai nubėgau aštuonis kilometrus ir toliau ilginau distancijas. Pradėjau vaikščioti į baseiną. Fizinis nuovargis buvo vienintelis būdas naktį gerai išsimiegoti, nes, jei gerai pavargdavau, užmigdavau greičiau, nei spėdavau apverkti abi pagalves. Vis del to į darbą grįšti dar nesirįžau. Nors gyvenau beveik normalų kasdienį gyvenimą, dirbtinai bandomas suvaldyti sielvartas, grąsino vieną dieną prasiveržti kaip uždelsto veikimo bomba. Buvau švelniai tariant nestabili ir pavojinga. Ir tas mano nestabilumas pasireiškė visu grožiu, kai vieną vakarą, grįšdama iš baseino, sutikau kolegą Viktorą. Kai tekdavo dalyvauti kokiose renginiuose ar vakarėliuose, aš, Bi ir Viktoras dažniausiai būdavom kartu. Viktoras buvo kiek ciniškas, bet turėjo gerą humoro jausmą. Todėl mes su juo puikiai sutardavom. Sutikau jį gatvėje. Gaudžiau taxi, o sustojo Jo automobilis.
  -  Šok, Anuška, pamesiu kur reikia, - man reikėjo namo. Tačiau Viktoras dar prikalbino kartu išgerti kavos ir paklausyti gyvos muzikos viename džiazo bare. Kalbėjom visokius vėjus, kai pagaliau jis, matyt išsidrąsines, paklausė:
  -  Ana, kaip tu jautiesi? Žinai, jei tau dabar sunku, gali bet kada kreiptis į mane. Jei kada norėsi pasikalbėti ar išsiverkti ant peties...
  -  Man viskas gerai, - šaltai nukirtau ir nuleidau akis, kad nesimatytų ašarų.
  -  Na ir gerai, mieloji, žinai, pasaulis yra netekęs ir svarbesnių personų nei Benas - čia buvo ciniškiausias Viktoro juokelis, kuris, matyt, turėjo mane pralinksminti. Bet aš sukandau dantis iš įsiučio. Perliejo karšta banga ir pajutau, kaip darosi sunku kvėpuoti.
  -  Pavyzdžiui, - suurzgiau ranka įsikibdama į stalo kampą, tarsi tai padėtų atgauti prarastą savitvardą. Viktoras mano balse neišgirdo įtūžio.
  -  Na, pavyzdžiui, pasaulis išgyveno, kai mirė Džonas Lenonas, išgyvens ir be Beno, - jis nespėjo pabaigti sakinio, nes pajuto kažką šalto ir kieto trinktelint į žandikaulį. Riktelėjo daugiau iš netikėtumo, nei iš skausmo, priglaudė ranką prie sudaužtos vietos ir  įsistebeilijo man į akis. Aš stovėjau lyg prikalta ir tryniau krumplius, nes nuo smūgio į kietą Viktoro žandikaulį skaudėjo ir man. Viktoras taip pat atsistojo. Instinktyviai žengiau žingsnį atgal. Mačiau priešais save akis, kurios žvelgė ne su pykčiu, o su gailesčiu. Viktoras taip greit priėjo ir stvėrė mane į glėbį, jog net nespėjau sureaguoti. Tik tuomet supratau, jog visas baras į mus spokso. Aš ką tik pašokau nuo kėdės ir jam trenkiau, o dabar jis spaudžia mane prie krūtinės. Jaučiausi klaikiai. Tą akimirką suvokiau, kad nekontroliuoju savo veiksmų, o skausmas žaidžia manimi lyg lėlininkas marionete. Ėmiau verkti. Tyliai, kramtydama lūpas, kūkčiodama, bet neišleisdama nei garso. Jaučiau, kaip užvaldo būsena, panaši į pamišimą. Drebėjau visu kūnu, suspaudžiau kumščius, bandydama susitvardyti, bet tik dar labiau puoliau į isteriją, pirštais įsikibau į Viktoro marškinius ir susigūžiau. Jis stipriau spaudė mane prie savęs. Tačiau tai neramino. Atvirkščiai. Iš mano vidaus veržėsi suspardyto šuns inkštimą primenantis garsas.
  -  Atleisk, aš nežinojau, kad jis tau tiek daug reiškia. Nusiramink, prašau, Ana, nusiramink, - kalbėjo Viktoras. Jo žodžiai tik dar labiau audrino mane. Ir aš jau nepajutau, kaip dantimis įsikimbu į jo švarko kraštą, kad nepradėčiau rėkti. Man ėmė stigti oro. Smilkiniuose tvilkčiojo skausmas. Išgirdau pratisą spengimą ausyse ir... atsibudau nežinomoje patalpoje nuo amoniako kvapo. Gulėjau ant sofos kažkokiame mažutėliame kabinete. Mano galva buvo ant Viktoro kelių. Šalia ant sofos krašto sėdėjo susirūpinusi vidutinio amžiaus moteris, gan solidžiai apsirengusi, rudaplaukė, mielo veido. Būtent ji ir laikė prie mano nosies prikištą vatos gabalėlį, suvilgyta amoniaku.
  -  Na štai ir atsigavome, - nusišypsojo moteris, pridėdama prie mano kaktos vėsų minkštą delną. Jos prisilietimas buvo lyg gaivaus oro gurkšnis, raminantis ir motiniškas.
  -  Kur aš?, - paklausiau tokiu silpnu balsu, jog rodėsi, jis ne mano.
  -  Tu nualpai ir Viktoras tave atnešė į mano kabinetą. Aš esu Solveiga, man priklauso šitas baras, - jaučiau, kaip mano veidą iškreipia sutrikusi mina. Ir vėl užsikoriau kažkam ant sprando, ir vėl prisidirbau problemų. Matyt pastebėjusi mano nerimą, moteris, kurios vardą jau spėjau užmiršti, mane nuramino:
  -  Nesijaudink. Mudu su Viktoru seni bičiuliai, todėl jo draugai – mano draugai. Atnešiu tau stiklinę vandens, - moteris rūpestingai paglostė man kaktą ir išėjo iš kambario.
  -  Padėk man atsisėsti, - paprašiau Vikotoro.
  -  Gal dar pagulėk, tau reikia atsigauti.
  -  Ne, aš noriu namo, ir taip jau atrodau kaip paskutinė kvailė. Labai labai atsiprašau, - kalbėjau keldamasi. Viktoras prilaikė mane už pečių. Su vandens stikline grįžo moteris. Atsisveikindama ji padavė man savo vizitinę kortelę.
  -  Tiesiog skambink, jei tau reiks pagalbos, ar šiaip norėsi pasikalbėti, - ji apkabino mane. Ir vėl pajutau, kaip kūną užlieja vėsi ramuma. Lyg tyras šaltinio vanduo karštą popietę dykumoje.  Moteris palydėjo mane ir Viktorą prie durų ir nusišypsojo. Nežinau, gal man pasirodė, o gal ji tikrai pamerkė Viktorui akį mums nueinant. Veždamas mane namo Viktoras beveik nekalbėjo. Aš klausiausi tyliai urzgiančio jo mašinos variklio ir žiūrėjau pro langą. Stebėjausi, kodėl taip gerai jaučiuosi. Viktoro tyla mane liūliavo. Jis kartais atsisukdavo ir vos vos šypteldavo, tarsi sakydamas „viskas gerai“. Ir aš žinojau, jog šią akimirką viskas iš tiesų yra gerai. Negalėjau nusikratyti jausmo, lyg toji moteris rankos prisilietimu būtų ištraukusi iš manęs dalį skausmo ir liūdesio. Atlošiau galvą į mašinos sėdynę ir giliai įkvėpiau oro. Pajutau ant savo rankos Viktoro delną. Pasukau galvą į jį. Nusišypsojom vienas kitam. Jis spustelėjo mano ranką ir greit paleidęs suėmė abiem rankom vairą. Pasuko link degalinės. Pamaniau, jog baigėsi bendzinas. Tačiau Viktoras tik užbėgo į parduotuvę ir grįžo su vienu puodeliu latte be kofeino ir  vienu stiprios juodos.
  -  Imk, sušilsi. Čia verda labai skanią latte, tau patiks. O man dar ilgas kelias iki namų, pamaniau, kad reikia užsipilti kofeino, - kalbėjo Viktoras užvedinėdamas mašiną. Jis gyveno užmiestyje, tad dar tikrai laukė nemažas kelio galas. Kava buvo labai skani. Ir cukraus - tiek, kiek man patinka. Keista, kad jis žinojo, kokią geriu. Gal atspėjo. O gal kada pastebėjo, kiek cukraus deduosi kavinėje. Toliau siurbčiojom kavą ir važiavom tylėdami. Sustojęs prie mano buto Viktoras klausiamai į mane pažiūrėjo. Jo pakeltų antakių ir mažytės raukštelės kaktoje pakako, kad suprasčiau, jog jaudinasi.
  -  Man viskas gerai. Gali būti ramus. Ačiū. Nežinau, kaip tu tai padarei, bet man labai palengvėjo.
  -  Na, kam nepalengvėtų taip gerai užvožus. Išsikrovei taip sakant. Tikiuosi, poveikis ilgam, - nusišypsojo jis. Nusijuokiau. Paliečiau delnu sumuštą vietą. Turėtų likti mėlynė.
  -  Na, bent jau galim pasidžiaugti, jog tu puikios formos. Ir jei tau nuo to bus geriau, mano žandikaulis pasirengęs tau pasitarnauti, kada tik prireiks, - abu kikenom prikandę lūpas. Lyg juoktumėmės iš kažkokios bendros paslapties. Jaučiausi dėkinga Viktorui. Apkabinau atsisveikindama. Grįžau namo ir kritau miegoti. Prieš užsnūsdama dar pagalvojau, jog ir vėl nematysiu Viko kokį pusmetį. Jis nuolat būdavo išvykęs. Anksčiau niekad nesidomėdavau, kur jis tiek keliauja, tad ir dabar nesukau sau galvos. Tąnakt sapnavau jūrą.