Pavadinimo nėra.

Prailgusi diena skaičiuoja laiką,
tas minutes, skraidinančias tolyn,
o mano mintys nepailsdamos sūpuoja vaiką,
jo ašaras, rankas ir viską kas širdy.
Taip plaukia dienos, pilnos beprasmybės,
tuščių vilčių, neištesėtų pažadų ..
o mano mintys nebegauna tos ramybės,
kurią suteikdavo tas vaikas, pilnas nemigos naktų.
Taip, pasiilgstu tavo švelnių švelnių rankų,
subrendusios krūtinės ir plazdančios širdies.
Taip, pasiilgstu tavo tiesaus žvilgsnio ..
ir tavo bučinių, išties ..