Rašyk
Eilės (76938)
Fantastika (2235)
Esė (1532)
Proza (10727)
Vaikams (2611)
Slam (64)
English (1185)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Žinai, blogai čia su mumis gaunasi.. Galbut ne visai lietuviškai, bet blogai...
Ponas W. žengia žingsnį prie stalo, kur guli jo cigaretės ir stovi kavos puodelis, kava atvežtinė, tokia kurios mūsų tėvai nė vaizduotėj nesapnavo, iš afrikos. Afrika sausas reikalas, ten kava gali augti į sveikatą. Pavyzdžiui, Lietuvoj, kavos neužaugintum, kavai reikia ypatingo klimato... pasakotojas tampa panašus į Kafką, gal ir gerai, nes Kafkai.. tais laikais buvo lengviau išleisti knygą nei šiais...
- Iš ties, tai lietuviškai tarp mūsų ir nesigaus, aš juk šiuolaikiškas žmogus, o jūs... iš ten kur šiuolaikinis terorizmas ima valdžią. – Ponas W. išpūčia tirštą cigaretės dūmą. -  Galiu tik pasakyt, “eikit šikt! ”, nes meilės šitam pasauly neliko, tai suprantat, mano miela, kad mes, atsiprašant, malam šūdą.
Žaną tokie žodžiai įžeidė, nes ji tokia paprasta mergina, kuri šitam gyvenime ištikima meilei ir visam kitam šūdui, kuris susijęs su tuo. Bet ji nė nenumano ką Aleksandras Sergejevičius, pasakė savo paskutinįjį rudenį; pasak jo, meilė nemirs bet su mirs poetai ir rašytojai, vasara užšals ir ateities skaitytojui bus sunku skaityti avangardą, bet juk A. S. nekaltas dėl savo pranašystės teisumo. Tiesa, niekas jo ir nekaltina ir nekaltins per amžius, nes tokio A. S. nėra išvis; na, ką bepadarysi A. S. gyveno tik dainoj apie paskutinį rudenį.
- Jūs klystate ponas W. - Norėjo surikti Žana, bet susilaikė, pagalvojusi kad rėkti ant pono W. būtų kvaila.
Senovės lietuvių patarlė sako „Duok kvailiui kelią. „, būtent taip ir pasielgė panelė Žana, besiklasydama pono W. nesamonių. Šiaip jie jau valandą sėdi viename kambaryje ir bando susikalbėti abiems suprantama kalba. Ne, jie nešneka skirtingomis kalbomis fiziškai, tiesiog jie šnekasi kitomis kalbomis kaip žmonės suėję į vieną kambarį, tiksliau netyčia tame kambaryje atsidūrę. Juos į vieną kambarį suvedė gyvenimas, kaip ir daugelį kitų žmonių jis suvedė į netinkamus kambarius. Apskritai tai tų kambarių šitoj žemėj esama klaikiai daug. Žmonės juose susitinka ir sprendžia savo likimo ironiją. Jei, pavyzdžiui, žmonių nuomonės sutampa, tai jie lieka tuose kambariuose ir pradeda naują gimiminę, kuri standartiškai yra tėvo giminės prątesimas. Taip ir susitiko ponas W. Ir Žana. Apskritai tokių kambarių yra begalybė, visą gyvenima keičiame tuos kambarius, kol vieni surandame kažką, o kiti... tiesiog lieka vieniši savo kambariuose.
Vieną dieną ponas W. tiesiog nubudo savo lovoje, diena buvo neįsimintina,  eilinė. Atvirai kalbant, tai buvo trečiadienis. Ryte jis nuėjo į dušą, vėliau apsirengė ir išėjo į paskaitas. Ponas W. dirba dėstytoju, vienoje ne itin aukšto lygio mokykloje. Taigi, jis nuėjo į paskaitas... iš jų grįžo įprastiniu laiku, apie 16. 00h, papietavo ir nuėjo į savo  mėgstamą smuklę išgerti alaus. Tai ir lėmė, kad jis dabar viename kambaryje su panale Žana. Panelė Žana, šiaip puiki mergaitė iš kart krito ponui W. į akis, tad tas ilgai nelaukęs priėjo prie jos ir užkalbino. Galima pagalvoti, kad jam neliko nieko daugiau, kaip tik užkalbinti panelą Žaną, tačiau jis galėjo padaryti ir kitaip. Po poros valandų vykusio pašnėkesio W. ir Žana išėjo iš smuklės ir abu, jau tylėdami, pasuko mažo viešbutuko link. Ponas W. nesispyriodamas sumokėjo už vienvietį kambarį, su plačia dvigule lova.
Štai taip atsiduriama kambaryje. Tik ne tokie žmonės šiuo metu jame atsidūrė. Ponas W. drebančia ranka į stalą užgesino cigaretę ir užsivertė, jau spėjusios praaušti kavos puodelį.
- Skani kava, velniai ją rautų! Dar ilgai ruošiatės taip stovėti, lyg įbesta? Juk
šįvakar, čia bus jūsų namai, galėtumėte pasijausti truputį laisvesnė. – Jis išsiviepė.
- Taip. – Tas neaiškus sutikimas nuskambėjo taip neįtikinamai, jog Žana susimąstė, ką išties ji norėjo tuo pasakyti. – Šįvakar aš kažkodėl nesijaučiu labai gerai.
- Matau, išties, atrodote lyg pagauta. Pabandykite išgerti kavos, gal pasijusite geriau.
Ponas W. žengia žingsnį link panelės Žanos ir paduoda jai kavą. Ji savo putliomis lūpomis priliečia puodelį ir truputėlį gurkštelėjusi, atitraukia jį nuo lūpų.
- Stipri.
- Aš geriu stiprią ir saldžią kavą. – Tvirtai ištaria ponas W., besidegdamas antrą cigaretę.
- Kiek jūs galite rukyti?
- Aš labai jaudinuosi, - su gašliomis ugnelėmis akyse pratarė W., - o kai jaudinuosi visada nemažai rūkau, toks jau mano papratimas.
- Ar nemanote, jog tai nekoks įprotis. Žiūrint į jus nepasakyčiau, kad turėtumėte
kokių keistų įpročių.
Ponas W. vilkėjo truputį apsitrynusį, nuo kasdienio dėvejimo, švarką ir kelnes, kurios ne visai tiko prie to švarko. Šiaip jau. Žiūrint iš šalies, tai jis atrodė gana tvarkingas žmogus. Pats sakėsi mėgstąs džiazą nors nieko apie jį nenusimanė ir to pasakymo tikslas tebuvo tas, jog mėgstąs džiazą žmogus mūsų visuomenėje yra priimamas, kaip išsilavinęs ir išprusęs. Kažkada jaunystėje jis mergino vieną turtingą panelę, kurios tėvams padarė įspūdį trumpai užsiminęs apie džiazą. Tačiau visišku kvailiu pono W. negalėjai laikyti, nes iš ties jis buvo protingas žmogus, mokantis apsimesti kuo tik panorėjęs.
- Manau, jūs dar daug ko nežinote apie žmones, mano miela panele Žana. Nemanau, kad tai ydinga, mes tuojau pat ištaisysime šią klaidą.
Panelė Žana stovėjo kiek sutrikusi ir nelabai suprato apie ką kalba ponas W. Tuo metu W. jau žengė artyn panelės žanos. Dar po minutėlės jis pačiupo jos smulkų veidelį savo plačiomis rankomis ir priglaudė savo lūpas prie jos lūpų, jam tarp pirštų vis dar smilko cigaretė ir panalei Žanai teko iškęsti ne tik netikėtą tokį W. poelgį, bet ir cigaretės smarvę. Ponas W. atitraukė savo lūpas nuo josios ir stebėjo kaip ši reaguoja. Panelė Žana stovėjo nustėrusi, nežinodama ar trenkti antausį, ar išpilti kavą tiesiog ponui W. į veidą, ar bėgti. Ji liko stovėti savo vietoje, kartu pabalusi ir paraudusi iš nuostabos, o ponas W. mėgavosi ta keista akimirka. Staiga jis pasidavė durų link ir mikliai jas užrakinęs įsikišo raktą į kišenę.
- Kaip jau minėjau, - su ugnele akyse ir balse, pratarė ponas W. – šįvakar čia bus jūsų laikini namai, tad įsitaisykite kuo patogiau. Aš tuo tarpu tapsiu jūsų laikinu vyru.
Tie žodžiai nusmelkė panelę Žaną nuo galvos iki kojų, idant jie buvo pasakyti su tokia intonacija, kuri išgąsdino ją, naivią jauną merginą. Poną W. jos išgąstis tik padrąsino. Jis žengė žingsnį link panelės Žanos ir tuo metu šiai iš rankų iškrito puodelis su kava, kuri išsiliejo ant grindų. Ponas W. priėjęs prie jos ėmė ją karštai bučiuoti. Iš pradžių ji norėjo priešintis, bet vėliau nusprendė, kad to daryti neverta. Kai ponas W. atitraukė savo veidą nuo josios antrąsyk, jiedu tylėjo. Panelė Žana pradėjo nusirenginėti drabužius, o ponas W. su pasimėgavimu sekė ją akimis. Nusirengusi panelė Žana atsisėdo ant lovos. Ponas W. prisėdo šalia jos ir pradėjo bučiuoti jos jauną kūną. Jis, be abejo, buvo tokios ironiškos padėties šeimininku. Tačiau ir būdamas šeimininku, jis elgėsi labai švelniai.
Po poros valandų jie abu suprakaitavę gulėjo tamsoje, ponas W. rūkė. Abu netarė vienas kitam nė žodžio. Kalbėtis tokią akimirką atrodė tiesiog nepadoru. Panelė Žana palaukė kol ponas W. surukys savo cigaretę, dar kartą pakštelėjo jam į skruostą ir atsistojo. Mėnesiena, sklindanti per langą apšvietė jos grakštų kūną. Ponas W. šypsojosi jai ir atrodė laimingiausias žmogus visoj šitoj ašarų pakalnėj. “Štai aš sutikau ją... ”, galvojo jis gulėdamas tyloje, kol su ta mintimi galvoje, užmerkęs akis nugrimzdo į miegą.
Panelė Žana apsirengė drabužius, apgraibomis surado vieną cigaretę ir raktus, gulėjusius W. kišenėje. Tada išėjo tyliai, kad nepažadintų pono W. Mėnesiena, ją pasitiko, gaivi rudens naktis. Ji ėjo apstulbusi siauromis sienamiesčio gatvelėmis. Sutikusi tokį patį naktinį klajūną, kaip ir ji pati paprašė šį pridegti cigaretę.
- Atsiprašau, gal turite ugnies? – Paklausė ji sutikto klajūno.
- Taip. - tas išsitraukė iš kišenės degtukus ir pridegė cigaretę, nuo kurios panelė Žana užsikosėjo. – Pirmoji?
- Taip.
- Nieko, greit priprasite. – Ir pats užsirūkė. – Aš, Aleksandras Sergėjevičius, malonu susipažinti, šią gražią ankstyvo paskutiniojo rudens naktį.
- Aš vardu Žana.  – Pasakė ji ir nuskubėjo.
- Palaukite, kur jūs, Žana! – Dar šūktelėjo A. S, bet panelė Žana nuleido tuos žodžius negirdomis.
Ji sparčiai ėjo tomis siauromis gatvelėmis ir besibaigiant cigaretei sustojo ant tilto. Stipriai į plaučius ji įtraukė paskutinį cigaretės dūmą ir užsikosėjo, nes nepripratę plaučiai nepripažino to šlamšto. Dar minutėlę ji pažiūrėjo į tekantį upės vandenį ir persisvėrė per turėklą.
Nakties tylą sujaukė vandens pūkštelėjimas.
Kai nubudo ponas W. buvo gana šviesu. Jis mieguistomis akimis pežvelgė į du vyrus stovinčius prie jo lovos. Tie vyrai buvo apsirengę juodais sudurtais, su auksinėmis sagomis. Staiga nubudęs iš nustebimo ir nesupratimo iš kur tiedu atsirado jo kambaryje jis ranka pabandė surasti panelę Žaną, bet jos ten jau nebuvo.
- Jūs areštuotas. – Tvirtai pasakė vienas iš stovinčiųjų. – Už Žanos de Ark nužudymą. Prašau, apsirengti ir eiti su mumis.
2009-11-27 20:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-16 20:59
Varniukė
Patinka man, kaip jūs rašote... Skaitau ir žaviuosi... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-30 08:42
Varinė Lapė
Viskas lyg ir skaudžiai primena šiandieną, tik panelė per daug šventa pradžioje (kas vėliau tapo tik pėdsaku).
Pabaiga - nei sapnas, nei realybė, tad susimaišiau.
O Visumoje - labai daug klaidelių... :/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą