Geltoname sparne drugelio
Sužibo ašara žmonių.
Ir drugiui tapo taip sunku.
Pakėlė sparną... Oi, sugėlė!..
- Nejau aš skristi nebemoku?!
Taip taręs jis žemyn nušoko.
Jausmingas vėjas glostė pilvą,
Kuteno drugio sparnelius...
Ir ėmė skaudžiai lyt lietus!
Jį varstė ašaros pasaulio,
Ir draskė plonus bei trapius
Geltono drugio sparnelius.
Nors šitaip skauda, baisiai gelia,
Sklandyti vėjy – taip smagu!
- Gal paskutinį kart skrendu?
* * *
Nutilo miškas... Aprimo vėjas...
Žydresnis darėsi dangus
Ir baigėsi žmonių lietus.
Sužibus saulei tviskėjo viskas:
Ir medžiai, upės... Ir švelniai
Sužibo geltoni sparnai.
Drugys nepabaigė kelionės.
Užgeso saulė vakaruos.
Žiogai šią naktį graudžiai gros...
* * *
Nutilo paskutinis instrumentas,
Pasibaigė liūdna daina
Drauge su drugio svajone.