šaukei maldas į delnus sudėjęs - dangaus prašei lietaus spindesio krūpčiodamas nuo liepsnų, plėšančių ir plešiančių tavo širdis, kurias išvalgė bépročiai sidabro šakutėm susėdę ant suolų po šimtus, apsikarstę svetimų venų perukais girdi tik kažkas šnabžda dievų balsais - šitam tai jau viskas, šitas jau miręs griebiesi rankos dar iš dusulio paskutinio bet ne ranka ten - rankena durų, apverktų, bet niekada nevarstytų.
jei jau spyną kabini, tai ir raktas turi būti. geras kūrinys, tačiau pernelyg uždaras, hermetiškas, į kurį įsibrauti ir dešifruoti sunku, jei nėra visiškai neįmanoma. čia kaip stiklo karoliukų žaidime: gera kombinacija yra ta, kuri grakšti ir sudėtinga, tačiau ilgainiui perprantama. šiaip viskas gera su eilėraščiu, tik ateityje palik neužrakintas duris skaitytojui. 4---
puikus kalbėjimo tonas ir pagava. gaila kad dar to ką reikia sakyt ir ko ne neatsirenki. svetimų venų perukai - labai sprangu. po šimtus - manau teisingiau būtų šimtais. pabaiga patiko. graži, ne per mandri bent jau man. simboliai ir įvaizdžiai patiko. ypač sidabro šakutės. tačiau grynink save ir savo kalbą - turi ką pasakyti. tikrai. tik surask tą aukso viduriuką tarp savosios eilėraštiškos realybės ir tos realybės kurią dar gali suvokti dauguma skaitytojų..
Čia man kažkada patarė literatūros mokytoja. O ką aš dar darau, nesistengiu iš jų mokytis (nes tuomet na sakytu rašo kaip tas ir tas) bet bandau suprast, kaip jie sugeba atskleisti savitumą, to iki galo nesuprasiu, bet bandau ;)
Pati mintis patiko, tačiau iki paskutinių strofų "bet ne ranka ten - rankena durų, apverktų, bet niekada nevarstytų." Gal kiek persistengta.Nors postmodrnūs tekstai pasižymi tuo, kad susidaro įspūdis, kad autorius kalba tik jam suprantama kalba. Manau perdėtas įmantrumas, atsirandantis, dėl baimės, kad kažkas žvelgs klišę ar panašiai, yra ta pati klišė ;) Aš tik vieną dalyką galiu patarti, kaip sakė skaityk kuo daugiau geros poezijos visomis kalbomis kurias supranti