Piršlys Lietus

Netikėtai prapliupęs lietus sutrikdė ją, vienplaukę, nedrąsią merginą... Pasislėpti nebuvo kur, o ir nesinorėjo to. Tad ji, susitaikiusi su „šlapiu likimu“, pakėlė veidą dangun ir leidosi šiurkščiai prausiama lietaus...
  Tokią ją aš pamačiau pirmą kartą: nerūpestingą, laisvą ir vienplaukę... Nedrįsau prieiti ir pasiūlyti palysti po mano juodu lietsargiu... Aš, it gatvės žibintas, stovėjau sustingęs ir slapta stebėjau ją... Kiekvienas lašas, sudūžtantis jos veide, manyje kėlė neapsakomą audrą... Buvau baisiai išsigandęs, bet tuo pačiu ir neapsakomai ramus... Mintimis aš jau ėjau link jos, rinkau lašus nuo jos skruostų, akių... Jau tiesiau jai ranką... Bet vis atsipeikėdavau atsišliejęs į seno mūro pastatą... Kūnas nebepriklausė man, jį užvaldė kažkas kitas... Galbūt tas stebuklingas jausmas?..
  Aš meldžiau dangaus lyti, nesustoti... Meldžiau, kad iš po žemių išlystų stebuklingos gebenės, švelnios, aksominės, ir apvyniotų vienplaukės merginos kojas... Ji negalėtų pajudėti... O aš neičiau gelbėti jos... Egoistiškos ir niekingos mintys varė mane į neviltį...
Dangus, rodos, išklausė mano maldų... Lietus tapo skausmingai aštrus, dideli lašai daužė suskeldėjusį asfaltą... Mano kūnas nunešė mane prie jos... Rankos išskleidė lietsargį ir lūpos prabilo:                - Aš myliu tave ir lietų...


*  *  *


  Saulėtas ir paslaptingas sekmadienio rytas. Aš nemėgstu sekmadienių. Nemėgstu tų tuščių, apmirusių sekmadieninio senamiesčio gatvių... Nemėgstu tos spengiančios tylos... Bet aš keliauju į senamiestį, nes šiandien ten vyks ypatingos Mišios: varpinėj pakabino naują, saulės geltonumo varpą... Noriu pajusti jo dūžius.
  Šiandien aš noriu būti laisva – man nereikia skrybėlaitės, nereikia rankinės, man nereikia nieko, kas mane varžytų... Stoviu prie katedros, žvelgiu į varpinę; žmonės spraudžiasi bažnyčion... Bažnyčios man nepatinka... Ta sakrali ir susikaustymo reikalaujanti aplinka mane baugina... Jaučiuosi stebima... Giliai įkvepiu ir išgirstu pirmąjį varpo dūžio gimimą... Su juo atgimsta dangus – pabyra krištoliniai lietaus lašai... Šiandien – aš gamtos vaikas... Šiandien aš susiliesiu su tavimi, žeme...
  Neturiu lietsargio... Nuostabu, lietau, nuo tavęs aš nepabėgsiu, o ir nenoriu... Skęstu tavyje... Prausi mane, nuplauni mano nuodėmes... Man dar niekad nebuvo taip lengva: mano ašaros susiliejo su dangiškomis... Toks palengvėjimas... Lyk, lietau, nesustok...        Nesustok...
Skaudesni darėsi lietaus lašai... Raižė mano veidą, rankas...
Širdis sustojo, priėjus Tau...
Mūsų piršlys – lietus...
Aš myliu tave ir lietų...
Aš myliu tuščias ir tylias sekmadieninio senamiesčio gatves...