Pabaigos nebuvimas

Galbūt pabaiga- tai tik naujo pradžia? O gal mirties apskritai nėra? Galbūt žmogus, kaip kad medžių žiedai, pražystantys kiekvieną pavasarį, atgimsta vis iš naujo? Galbūt viskam yra prasmė?
  Žiedlapiai, šokantys vėjyje, tyliai nusileidžia ant rasotos žolės ir susilieja su juos supančia materija. Galo neturinčioje medžių alėjoje stovi sena moteris. Jos pavargusiame, raukšlių išvagotame veide matosi per ilgą buvimą žemėje sukaupta patirtis bei išmintis. Jau nebedaug laiko jai liko šiame pasaulyje, o galbūt reikėtų sakyti vienoje iš dimensijų? Galbūt ji vėl atgims, kaip ta medžių alėja, atgimstanti kiekvieną pavasarį? Gal mirtis- tik perėjimas į naują lygmenį, į tobulesnę egzistenciją. Šie begaliniai klausimai, plūstantys iš senos nuotraukos, užvaldo mano mintis. Rodos, net stalinis laikrodis, niekada negrįžtantis nė sekunde atgal, nori nors trumpai akimirkai grįžti ir surasti atsakymus, į kuriuos žmogus dar nepajėgus atsakyti. Tačiau laikui bėgant klausimas virsta teiginiu, tad galbūt po daugelio metų kitos kartos šioje, drįstu sakyti dimensijoje, jau žinos atsakymus... Galbūt... O gal atsakymų visai nereikia? Gal kylantys klausimai ir yra postūmis gyvenime, gal tai ir yra ta didžioji egzistencijos prasmė?
  Aš nežinau, tačiau ta senutė fotografijoje žino. Ji lyg sako, jog pabaigos nėra, jog net mirę mes neišnykstame, mes netampame nebūtimi. Mūsų sielos amžinos, nors tai žinoma nereiškia, jog gyvensime be galo. Juk niekas nežino, kiek tęsiasi amžinybė. Tačiau tikrai žinau, jog gyvenimo baigtis- nepabaiga, tai tarytum nužydėjęs medis. Nužydėjęs, bet nemiręs.