Nepasakok

Einu Akropolin požeminiu tuneliu. O jeigu būčiau Ivanauskaitė, ar slankiočiau tarp nuobodžių žmonių pilku veidu ieškodama naujų batų? O gal vykčiau ieškoti Šambalos? Senųjų Rytų? Rytai - Vakarai. Siena. Aš Indija, aš Amerika. Visatos akis, hamburgerių karalija. Aš sutryptas kančios akmuo, aš pakibęs virš miesto smogas. Dvi pasaulio pusės, du pasirinkimai. Aš mėgstamų knygų ir filmų herojė. Amelija, klajojanti Prancūzijos gatvelėmis, vieniša blusėta kalaitė, gražuolė princesė, išmintingoji elgeta. Ne, ne Amelija. Niekas nepriverstų užsidėti tų „sunkių“ batų.

Prancūziškas filmas. Ji miega, Jis miega, aš žiūriu. Monotoniška, bet gyvenimiška. Ji eina, Jis bėga, aš žiūriu. Banalu, bet taip būna kas akimirką. Pastebėjai, kad visa, kas nyku ir Tau nepatinka, turi atsvarą? Dalykai žaviai išsisuka. Tavo banalybių sąrašas pasipildo neįtikėtinomis atsvaromis.

Groja Tavo vakarinė muzika. Tu džiazo artistas, operos primadona, country kaubojus. Išsiilgęs vakarų, ilgailčių žvėrių, pilnų salių, murmesio. Prieš miegą jazzfm, išskrendi, parskrendi ryte - vis dar groja. Užmigai, pamiršai išjungti. Pabudai, Tu vėl džiazo artistas, gražuolė anglaitė, vingiuojanti prikimusį balsą.

Niekam nepasakok, kad Tau patinka gyventi kitų gyvenimus.