Likeris ir dailė

Jeigu kas sumanytų su manim susipažinti, ištiesčiau priekinę ranką, atsiprašau, - leteną ir tarčiau:
- Labas, malonu susipažinti- Likeris!
Kai tai įvyktų, net aš pats netekčiau žado, nes esu viso labo šuo, o vardą davė man šeimininkas. Pats jis turėjo eilinę svajonę- tapti milijonieriumi- ir eilinę romantišką profesiją- santechnikas, nors buvo savamokslis dailininkas. O ir mano vardas buvo parinktas, po ilgų bemiegių naktų. Jam kaip dailininkui, reikėjo įkvėpimo, o dailininkai jo nuomone laka likerį ir paišo mona lizas.
Savo svajonei įgyvendinti nevykėlis šeimininkas matė vieną būdą- loteriją. Darbu, nors esi ir santechnikas, nieko nepasieksi- manė jis, todėl visas savo santaupas investavom į loterijos bilietus: trynėm braukėm rašėm, bet niekaip nesugebėjom išlošti išpešti naudos. Net laimėjimų formulę buvo sukūręs n=a², nors nė pats nepajėgė suprasti ką reiškia a², bet tai jo nė kiek neatšaldė- toks tas mano šeimininkas buvo:
- Kiti lygiai taip investuoja į išsilavinimą, - giliai širdyje, lyg koks švietimo ministras, žinojo jis.
Bet bėgo dienos, ar ne metai, o gražiausias prisiminimai taip ir liko tie užbraukti kampai trečiame lošime po naujų. Padėtis darės įtemta.
- Su tavim lošti neina, - pareiškė galiausiai  jis ir atsidavė kūrybinėm kančioms, nes išgirdo kad šedevrai kainuoja milijonus.
Doras jis buvo žmogus. Jau matė kaip prie darbo biržos buriasi centrai perkvalifikuojantys mūrininkus į dailininkus, o ekonomikos laivelis net braška pagavęs naują vėją išskleidęs bures tapytas spalvotu guašu.
-Tu mano įkvėpimas! - pareiškė ir, už kaulą pasamdęs mane modeliu, virtuvėje ant stalo nupiešė Mona Lizą.
Kai ūkininkų turgelį klastotės kaip baidyklės nuo žvirblių niekam nepavyko įkišt, nutarė mesti piratavimą ir pasinerti į gilius (lig kelių) kūrybos vandenis. Pirmiausia norėjo nutapyti ciklą „Tvirtagalių nosinių rašyba ir kirčiavimas Čiurlionio raštuose“. Nors pats pavadinimas skambėjo šviežiai ir viliojančiai, sumanymas žlugo dėl elementarios priežasties- nebuvo įkvėpimo. Tuoj pat buvau apkaltintas veltėdžiavimu ir kelis kartus nulakdytas iki žemės graibymo.
Taip ir prasidėjo kaip mano kaip šuns girtuoklio kelias. Bet jis nebuvo nei ilgas nei vingiuotas kaip kad šeimininko kūrybinis, nes  jam, savamoksliam dailininkui vis nebuvo įkvėpimo.
- Likeri, duok mintį arba lakt negausi, - pyko jis.
Kadangi lyg tyčia jokios minties nedaviau, kaip mat išgydytas nuo alkoholizmo, o šeimininkas atsidavė mūzų globai ir naujų dailės srovių paieškomis.
Pirmiausia sugalvojo moderno srovę- išpaišė 21 (turbūt magiškas skaičius!)  kartą televizorių. Toliau griebėsi, jo nuomone meno viršūnės- piešimo ant tualetinio popieriaus, kurio rulonėlį pasirodo yra 40 metrų (intelektualesni skaitytojai, kurių intelektas viršija mano šuniškąjį, kol aš taukšiu tuščiai galite paskaičiuoti kiek metų prireiktų užpakaliu apkeliauti mūsų žydrąją planetą).
Dabar šedevrų turėjome pakankamai: vieną neatpažįstamo dizaino televizorių ir 40 metrų paveikslų.
-Žinai, Likeri, rengsime parodą! -vieną dieną pabudęs tarė mano šeimininkas. Ir jis nustojo lošęs, taupė pinigus, sutaupęs išnuomavo „kandyną“ mieso centre, visus „kandis“ mėnesiui iškraustė nežinoma kryptimi, tada pastato sienas apkabinėjo šedevrais, įvertintais penkiaženkliais skaičiais.
Parodos atidarymas vyko labai kultūringai: vyravo rimtis ir susikaupimas, nebuvo jokių išsišokimų. Savamokslis dailininkas turintis eilinę profesiją ir svajonę, neeilinio šuns savininkas perskaitė kalbą, aš perkandau kaspiną, kažkoks užsilikęs „kandis“ paplojo ir kaip vienintelis atidarymo dalyvis, apžiūrėjęs parodą pasišalino.
Kitos dienos srūvo nerūpestingai lyg koki pinigai iš biudžeto.  Aš, paliktas saugoti paveikslų, miegojau arba trankiausi po miestą. Šito niekas ir nebūtų suuodęs jei ne vienas atsitikimas: savaitei praslinkus po atidarymo kažkoks lankytojas tualete išniekino, o po to ir paskandino vieną metrą kūrinio, įvertintą gana apvalia sumele.
Šeimininkas tai pamatęs susiėmė už galvos:
-Dabar nė lakt, bet ir ėst negausi!
Įrodė tai praktiškai: užrakino vieną parodoj.  Žinojau kad žmogus tapęs bedarbiu gali ištverti kokius du metus nevalgęs, už butą nemokėjęs, vaikus po lova pakišęs. Net kinai iš Tibeto prisidengę, kad nori parduotuves atidaryti atvažiuoja pas mus tokių stebuklų pažiūrėti- žinia ten irgi ruošias demokratiją įvesti.
Bet aš viso labo šuo. Tiesa,  pirmas dešimt minučių visai patiko neėsti: jaučiau kaip grynėja protas, kaip kylu arčiau dangaus, nes kasdien vis darausi lengvesnis.
Tik viena, kas man nepatiko, - norėjau ėsti. Ir kuo toliau, tuo labiau...
Po to grįžo „kandys“, išmetė 39 metrus šedevrų ir televizorių, o mane negarbingai išspyrė.
-Nejuokinkit žmonių, beprotnamį iš mūsų padarėt! - kaip išprotėję rėkė jie.
Mano šeimininkas griebė televizorių ir pabėgo namo.
Taip gėdingai baigti parodą mes nesitikėjome. Iš visų šedevrų liko tik televizorius padengtas dvidešimt vienu (turbūt magiškas skaičius!) dažų sluoksniu. Abu sėdėjom ir žiūrėjom į beformį kubą. Neištvėręs šeiminkas pakrapštė išpradžių vieną skylutę, po to kitą, galiausiai spyrė ir dažai atšoko. Televizorius įsijungė, bet nieko nerodė. Šuniškas gyvenimas...
Šeimininką išmetė iš darbo nes beieškodamas naujų dailės srovių pamiršo dirbti. Kai galutinai pasibaigė santaupos, iš buto pradėjo dingti kėdės, spintos, stalai, spintelės, sofa, drabužiai. Kai pradėjo lupti šeimininkas lupti linoleumą ir kalbėti kad laikas mėsos būt užkasti dingtelėjo kažkokia  nuojauta.
Ir tikrai- vieną gražią dieną (tikrai!) grįžo laimingas mano šeimininkas: išlošė loterijoje milijoną. Tuoj privažiavo giminaičių, atsiminė draugai. Netgi televizorius iš kurio šiaip tikiuos kad rodys kales per dienas parodė laidą apie savamokslį dailinką.
Bet jis jau tapęs eiliniu milijonierium, turėjusiu eilinę profesiją – santechnikas, sušvilpė man:
-Likeri!
Ir išvažiavom į Lietuvą, kur žemės geros, ir žmones geri, kur gal kartais sunku gyventi, bet visad gera sugrįžt.
Liko tik tuščias kambarys  šaltas be kėdžių, spintų stalų, liustrų ir net be linoleumo, į kurį tik antstolis kartą per mėnesį piktai beldžias, kaip tie prisiminimai apie blogus laikus- toli toli!