Vaikystei'

Smėlio kopose paskęst svajojau, ilgabanges blakstienas užvėrus ant akių.
Pro aprūkusį stiklą matyt vaivorykštę ir nykštukų aukso puodus pakrašty norėjau.
Troškau pamatyt akimirką šokuojant ant vienos kojos, jai sustojus kelkrašty pilkam, svarstant, ar įsikibus pienės parašiuto leistis didin žygin.
Svarstydavau, ar spausdinimo mašinėlę užspaudęs žiedadulkių debesis palaidos ir amžiną ramybę jai suteiks?
Gripui atslinkus, prisimindavau mažą fėją, ant ramunės žiedo, čiaudėjančią plyno lauko pakraštin.
Verkdavau, pamačius nulaužtus vargšo laumžirgio sparnus ir vargšelio aimaną išgirdus, sūriai kūkčiot imdavau seno namo tarpuvartėj.
Rankose gniauždavau didelį, raudoną, plastmasinį barškutį, kuriuo grodavau mamai naktimis.
Pamenu, kaip smėlio kruopos berdavos veidan, kai įsisėdus į savo seną vežimėlį, skuosdavau nuo kalno, užnugary palikdama svylančias saulėkaitoje dulkes.
Didelės, žydros, iš tiesų — milžiniškos akys pro lupą, pavakariais, apžiūrinėdavo didžiulę, juodą musę.
Rytais juokdavausi nuo mažo voriuko kojų trepsenimo mano delne.
Taupydavau mamos ašaras, mamos skausmą ir juoką, dėdama viską į didelius stiklainius.
Kroviau patyrimą į mažą skrynutę, tokią auksinę, kurioj tilpo visas mano gyvenimas.
Rankose palengva šildydavau glotnius, nuo jūros bangų lygius akmenukus, tyrinėdavau jų gyslas, jų dydžius.
Mažas pėdutes dėdavau į minkštą kopų smėlį, į kurį, su kiekvienu žingsniu, klimpdavau.
Mažas rankytes ištiesus, taškydavau šaltas jūros bangas, jos purslus ir žoles.

Ir maža rankelė paims seną fotoaparatą, sufokusavus orą, įtempus raumeningą diafragmą, mostelėjus laumžirgio nulūžusiais sparnais trakštels mygtuką . Padaryta!