Mano namai- mano tvirtovė

Dangumi slenka tamsūs ir sunkūs debesys. Jie seka paskui senyvo amžiaus žmogų. Tai moteris su ilgais, sidabriniais plaukais. Veidas, kadaise buvęs dailus, dabar išvagotas raukšlių ir nugairintas pajūrio vėjo. Tik tas vėjas ilgus metus pūtė ne nuo Baltijos. Dabar, žingnis po žingsnio, senutė artėja prie tikslo. Ji grįžta namo, grįžta į savo šventą tvirtovę, į Lietuvą. Širdis netikėtai vėl pradeda plakti, dulkės, užgulusios krūtinę, staiga pradingsta, visas kūnas jaučia, kad grįžta ten, kur jam ir vieta. Į namus.
  Pakrantėje sėdi jaunas vaikinukas ir žiūri į moterį. Jos sename veide jis mato didžiulę palaimą, o akyse, žvelgiančiose į Baltijos jūrą- meilę. Jis niekaip nesugeba suprasti, ką jaučia ta keista senutė.
  Moteris pagaliau prieina tikslą. Jos basas, senas kojas skalauja Baltija. „Pagaliau, pagaliau aš namuose“, - vis kartoja senutė. Jos šviesiose akyse sindi ašaros, kurios lyg mažyčiai krištolai krenta į jūrą, krenta ant Lietuvos.
- Atleiskite, - nedrąsiai taria vaikinas, - kas jums?
- Nieko, sūneli, aš tik džiaugiuosi, - žvelgdama į savo pėdas, skalaujamas Baltijos, atsako senutė.
- Bet kodėl jūs verkiate? - niekaip nesupranta vaikinas.
- Ilgus metus praleidau ten, - tiesdama ranką į jūrą taria moteris, - kitame krante. Dabar pagaliau esu čia, pagaliau kvėpuoju savo Tėvynės oru, vaikščioju Lietuvos žeme. Nieko negali būti geriau, todėl ir verkiu.
Vaikinas pasižiūri į ją ir nesuprasdamas palinguoja galvą. Jis visą savo gyvenimą, kad ir koks jis dar neilgas, svajojo išvažiuoti iš Lietuvos, susikurti gerą gyvenimą užsienyje ir daugiau niekada nebegrįžti į Tėvynę.
- Bet argi jums ten buvo blogai? - tiesdamas pirštą į jūrą taria vaikinas.
Moteris pirmą kartą pažiūri pašnekovui į akis. Jo tamsiose, jaunose akyse ji mato didžiulius siekus, drąsą ir abejones.
- Vieną dieną tu suprasi, kad Tėvynės nepakeis niekas, - tyliai taria senutė, - gali ilgus metus gyventi kitur, bet tavo širdis amžinai jaus gimtosios žemės ilgesį. Kad ir kuriame pasaulio kampelyje būsi, jausiesi lyg tremtinys, lyg jauniklis, išmestas iš lizdo. Nebeturėsi savo tivirtovės, savo stiprybės. Tik Lietuva gali tai suteikti.
  Bandydamas suprasti moters žodžius vaikinukas žvelgia į tuščią pakrantę . Iš apsiniaukusio dangaus pradeda kristi maži, lyg iš deimantų išskaptuoti, lietaus lašeliai. Vaikinas jau žiojasi kažką sakyti, tačiau atsisukęs į moterį, ten pamato tik mažą, baltą paukštelį, jau skrendantį dangun. Akimis jis bando surasti senutę, bet paplūdimyje stovi vienui vienas. Nesuprasdamas to, kas ką tik įvyko, vaikinas atsisėda ant žemės. Žvelgdamas į Lietuvą, jis pirmą kartą susimąsto ir pastebi, kokia ji graži, pirmą kartą širdis pajunta, kad myli šią žemę. „Tai tavo namai, vaikeli, tai tavo tvirtovė“, - sukužda tylus balsas vėjyje. Vaikino širdis tam pritaria ir ramybė užlieja visą esybę. „Argi gali būti kur nors geriau? - paklausia pats savęs vaikinas, dabar jau žinantis atsakymą į šį klausimą.
  Lietuvis niekada nesuras geresnės vietos už savo namus, už šį gamtos stebuklą, už šią trijų milijonų žmonių gimtąją žemę. Lietuva- tai pats didžiausias turtas, šventa ir neįveikiama tvirtovė. Tai mūsų žemė.