Aš uždegsiu žibintą...

Aš uždegsiu žibintą, kad naktį apšviestų tau kelią,
Ir ant slenksčio prisėdus paliksiu pravertas duris,
Paklausysiu tylos, kuri spengimu savo gelia,
Pažiūrėsiu į dangų, palauksiu kol žvaigždė nukris.

Jau seniai nesėdėjau taip tyliai, taip jaukiai, taip svaigiai,
Pamiršau kaip dainuoti, kaip džiaugtis ir kaip parašyti eilės…
Bet kažkas sukuždėjo, gal rožes pajudino vėjas,
Ir atsiveria duris į tas „pažadėtas žemes“.

Nepaliaujamai stebina mistiškas tavo artumas,
Regis tavo žingsnius visų kūnu naktyje girdžiu,
Kaip banga su banga susiliejam per žingsnio atstumą,
Ir ištirpstam tame sūkury kupinam paslapčių.