Prisiminimais prisilietimais sapnais
kartais vis dar gaiviname atmintį
prometėjiškais žygdarbiais giriamės
kasdien iš naujo užkariaudami Troją
bet vis sunkiau ir sunkiau
kaip Undinėlė kruvinom kojom per gyvenimą
sudeginta Sigutė išskrenda
pilka antele į kitą pasaulį
kur nėra piktos pamotės raganos
jos suveltuos plaukuos lyg medžio
šakose įsipina saulė ir nebegali
paukščiai pakilt į dangų
ir giedot laisvės giesmių
tūnom pilies bokšte kaip užburta karalaitė
užrakintos sunkios durys
raktas šulinio dugne
išjoję visi drąsuoliai kovot su drakonais
nebus kam išimt
o trečias brolis išrinktas į aukštus rūmus
per vieną kadenciją
net nepadaręs trijų gerų darbų
laimi ir dvarą ir karalaitę ir turtą.
Priedainis (1)
Prie seno suskilusio Rūpintojėlio
rauda močiutė suklupus
nuo bado maro ugnies ir karo apsaugok
šnabžda jos lūpos.
Neverk senole saulę sudėsim iš gabaliukų
kaip dėlionę nupiešim šypseną fotošopu
juk technikos amžius
nieko nėra neįmanomo
viskas pagražinta dirbtina
ne tik šypsena ir krūtinė ir kojos
ir netgi užpakaliukas
šypsosis saulelė mūsų visų motina
porcelianiniais dantim
ir taps mis pasaulis.
***
Pakyla vėjas išsklaido sapnus
suplyšta gyvenimas trapus kaip voratinklis
ir vėl kruvinom kojom
slidžiais diskusijų laiptais
į išsvajotą laimės žiburį
nors žinom kas laukia akmenimis pavirstam
ar lauko pilku akmenėliu
ar paminklo granitu
ar jūros švelniai nugludintu
ir nesvarbu kad daugelis
nepasieks išsvajotos viršūnės
neišvengs Damoklo kardo virš galvos
jau nėra nei Budos ramybės
nei ąžuolo tvirtumo
nei Antigonės drąsos
upė nusineš skausmą žemė sugers kraują
bus ne tik potvyniai bet ir atoslūgiai
ir galbūt
galbūt kažkas po eilinio žemės drebėjimo
Perkūno grūmojimo ugnikalnio išsiveržimo
ištirpus ledynams žemėje ir širdyje
pajus naują jėgą ar sąžinę bundant
draugiškumą užuojautą meilę teisybę ramybę
jei Dievas išvytas pareis į namus
ar deivė Atėnė suteiks išminties...
Priedainis (2)
Vasara baigiasi rudenį
suskirstyta viskas ciklais
lekiam gyvenimo greitkeliais
juodais dideliais motociklais.