galiu pagirti už jautrumą, už nusivylimo, beviltiškumo išraiškas, tačiau
darbas neužsiliekantis, nesmingantis. taipogi jaučiasi pritempimas prie rimo (pvz aš irgi neįsivaizduoju pamėlusio šuns), pabaigos ašaros labai nuspėjamos. trūksta sąyšių tarp dvielių. 2
Jei dėt skyrybos ženklus, tai dėt visur. Jei nedėt, tai nereikia niekur.
Dar iš tikrųjų man kažko pritrūko. Mažai pasirodė. Tarp kiekvieno posmo norėtųsi dar kažko įterpto, kas labiau juos visus sujungtų. Bet mintis labai patiko.
Čia taip būva.. staigiai išlieji vieną, paskui išsigąsti, ką žmonės pagalvos, tada perkuri iš naujo, nusaldini, tačiau vėlgi galų gale grįžti prie pirmo varianto. Dėkoju tiems, kurie skaitys..:)