Taip ir nepaklausiau jos vardo

Iš karto noriu atsiprašyti mielojo skaitytojo, kad savo visos kalbos neatsimenu ir alkoholis, kurio buvau šiek tiek pavartojęs tą vakarą čia visiškai nieko dėtas. Vakaras prasidėjo įprastai: restoranas, kompanija draugų. Tiesa nevisus su kurias buvau tą vakarą pažinojau, čia buvo toks vienas iš tų vakarų prie bokalo, kai susirandi naujų draugų, naujų pažįstamų, jų mano nebūna tiek jau ir daug, bet kai būna, būna smagu, nes nauji pažįstami visada gerai. Bent jau man žmonės dažniausiai pirmą įspūdį dažniausiai palieka gerą. Taigi, be didelių įžanginių kalbų dabar reikėtų pereiti prie to kaip viskas vyko.
Taigi su draugais įeinu į restoraną. Restoranas apytuštis, nes dar anksti. Iš karto prie pat durų pamatau pažįstamą kompaniją ir prie iš karto pasisveikinu su jais. Visada malonu paspausti ranką seniems pažįstamiems, tiesa pažįstu ne juos visus, na, bent jau kelioliką sekundžių, kur jie prisistato. Prisistačius aišku bandau susieti jų veidus su kokiu nors vaizdu kuo nors primenančius vardus. Dažnai naudoju šitą techniką, tiesiog Birutė arba Akvilė kaip džinės lenda iš mineralinio vandens butelio, Arūnas laižo Valinsko pilkę, užmovęs jo galvą ant pagaliuko ir panašiai. Žinau kad įsidėmėti žmogaus vardą yra be galo svarbu. Tiesiog tai gerokai palengvina bendravimą, nereikia galvoti kokį ten įvardį panaudoti su juo kalbant ir krikštyti žmonių „ei tu su ryža barzda“ ar kaip nors panašiai. Ypatingai reaguoju ir pats kai į mane kreipiasi vardu, puikia žinau ką tai reiškia man ir suprantu, kad panašiai yra ir kitiems. Kas gali nemylėti savo vardo???.
Taigi paprastai tokiuose situacijose aš mėgstu daugiau sužinoti paklausti apie tai ką mėgsta, ką veikia, kuo užsiima, nauji pažįstami, kad rastume bendrą kalbą, bet šiuo atveju tai nėra būtina. Atrodo, lyg būtume pažįstami daugybę metų. Tokiomis akimirkomis nenoriu būti niekur kitur ir daryti ką nors kitą.
Į restoraną, po truputėlį renkasi žmonės. Prie musų staliuko prisėda dar daugiau žmonių, tiesiog stengiuosi įsidėmėti jų vardus, taip pat kaip įsigilinti į tai ką ir kaip jie galvoja.
Po didelių spūsčių ir daugybės žmonių, restoranas po truputėlį pradeda tuštėti. Prisijungiame prie kitos kompanijos ir iš karto tarp jų pastebiu vieną merginą, mes pradedame kalbėtis iš karto ir be jokių banalių „labas, kaip sekasi“ pradėdami labai intensyviai diskutuoti. Gali būti, ir turbūt yra kad tai apie ką kalbamės yra įdomu mums abiems, ir iš viso to galėtų išeiti gana intelektualus pokalbis bet aš niekaip negaliu atitraukti savo dėmesio nuo jos didžiulių mėlimų akių. Tiesiog atrodo, kad mano balsui ir elgesiui vadovauja kažkoks automatas, dirbtinis intelektas ir gana kvailas dirbtinis intelektas. Beveik po kiekvieno akinio, kurį pasakau, galvoju kokią aš nesąmonę pasakiau. Neesu tikras, ar tai, ką sakau iš tikrųjų yra jau tokia didelė nesąmonė, o gal dabar tiesiog reikalauju iš savęs, kad kiekvienas mano žodis butų genialus? Gali būti ir taip ir taip, žinau tik tiek, kad mano mintys iš tikrųjų nėra sutelktos į tai, ką kalbu. Mano mintys sutelktos į jos dideles mėlynas akis, banguotus tamsius plaukus ir mintį, kad turbūt nieko gražesnio savo gyvenime neesu matęs. Galvoje įkyriai lenda mintis, kad aš vis dar nežinau Jos vardo. Galvoje sukasi klausimas „koks Tavo vardas? “ ir beveik visos įmanomos to klausimo variacijos, bet atrodo, lyg mano balsas, o tiksliau visas kūnas užhipnotizuotas jos didelių mėlynų akių ir niekaip negaliu ištarti nei ko nors protingo nei prasčiausiai paklausti jos vado. Sau iš to ką kalbu atrodau kaip visiškas idiotas. Iš Jos reakcijų, panašu, kad jai taip neatrodo, bet net jei tai ir tiesa, aš vistiek niekaip negaliu paklausit jos vardo.
Darosi vėlu, Ji atsistoja ir sako, kad reikia eiti, ne jau paskutinis troleibusas tuoj išvažiuos. Aš atsisveikinu. Taip ir nepaklausiau jos vardo.