nuraudusi nusuki akis
ir ima trukdyti per ilgos,
liesos kaip šakos rankelės, pečius
sunkiom kasom apglėbtus slepi po klostėm ir raukiniais
senų drėvėtų medžių
alėjoj
pilni plaukai, visi pakraščiai
baltų žiedų, kokia puiki
ši vasara,
kurios seniai jau nebėra,
šios sienos-gaivus raukšlėtas trauklapis
dėjuojančiai
karščiu sielai
su kokia laime nusimesčiau
šį purviną seną drabužį
iš šėtono odos, kartūno sustirusio
vargetos audeklo
nešiotą begalės merginų
ankščiau prieš mane