Gimimo dienos šventės traktuotė dvidešimtmečio individo sąmonėje

Žinot visokius jaunuolius, iš belenkur atvažiavusius į Vilnių, ir pradėjusius jį šviežiai tyrinėti. Turėjau garbės pažinoti kelis labai gabius tyrinėtojus, kartais pasiprašydavau, kad jie man aprodytų Vilnių ir šios ekskursijos man būdavo mieliausia pramoga, kol naujakuriai nenugyveno čia pakankamai laiko. Poto jie vienas po kito imdavo pro pirštus žiūrėti į miesto jiems siūlomus pokštus, o kai kurie netgi drįsdavo provincialiai ignoruoti šį puikų miestą. Vienas ilgiausiai švarias akis išlaikęs žmogus buvo vardu Pėtia. Na o mes jį vadindavom Pėtianka. Neabejoju, kad Pėtia ir dabar pastebi viską ką reikia, nes tokių įpatingų gabumų žmogui nebūtinas papildomas darbas užfiksuoti tai kam jis jautrus. Tiesiog, dėl darbo gausos, Pėtia nustojo badyti pirštu ir kviesti pasijuokti kartu. Jis studijavo aukštąją matematiką ir ilgainiui visiškai nustojo lankytis mūsų akiratyje, tačiau žinau, kad mes ir dabar esam labai labai geri draugai, ir dažnas susitikimas mums nėra privalomas. Taigi papasakosiu apie vieną ekskursiją, kuri man dažnai pati apie save primena, tad išsirinkti iš visų kelionių buvo nesunku. Buvo mano gimtadienis, bet gražaus oro nesimatė. Aš žinojau, kad man reikia laukti siurprizų ir nuo pat ryto buvau įtari. Man įtarumą kėlė ir sveikinimų nebuvimas ir prastas oras, atrodo, kad draugai sumanė suktą suktą pokštą. Ir čia, staiga, su visiškai atviru pokštu į duris man skambina Pėtia. Aš susijaudinu ir susišukuoju. Atidarau duris, o ten stovi Pėtia visas ramus, švilpauja. Pabaigęs  paskutinį „Ir prasidėjo revoliucija, ir priėmė naują konstituciją“ posmą, jis atsiklaupė ant kelių ir pasveikino:
- Sveikinu su gimtadieniu!
- Ačiū, Pėtianka! Labai malonu tave matyti! Kodėl 8 ryto?
- Man irgi malonu tave matyti. Gal aš galiu kavos išgerti pas tave, pas mane baigėsi, o tu susiruošk, aš surengiau tau nepaprastą ekskursiją.
- Gerai.
Pėtianka sėdėjo mano virtuvėje, užsikėlęs koją ant kojos, su batais ir paltu. Jis gėrė kavą ir pats su savim žaidė bingo iš pinigų. Atrodė labai linksmai, ir nors žinojau, kad po to man reiks plauti grindis nuo smėlio, kurio jis prinešė, bet nieko nesakiau, nes buvo mano gimtadienis. Aš labai greit rengiausi ir labai ilgai dažiausi ir kai grįžau į virtuvę Pėtianka atrodė liūdnas.
- Kas nutiko?
- Pralošiau. - ir čia pat pralinksmėjo. - Einam, einam, einam. Laukia keliolis talimas.
- Einam.
Mes išėjom iš buto ir Pėtianka kažkodėl iškart sustojo ir puolė suptis ant pirštų galų, tarsi galvodamas kuria kryptimi šioj laiptinėj reiktų keliauti. Ir staiga puolė tempti mane į viršų, į paskutinį aukštą. Pagalvojau, kad pati, per 20 metukų, nesu čia  buvusi. Atrodė išties įdomiai, aukšte buvo tik vienas butas, o priešais duris stovėjo dvi bjaurios kėdės ir maža molinė peleninė, aiškiai suminkyta nežinia kam ir kaip. Iš karto atreipiau dėmesį, jog už durų girdėti vyro monologas, kartias keistai nutrūkstantis. Pėtia spindintis kaip nauji du litai, mane pasodino ant kėdės, davė man gerą cigaretę, pridegė ir sėdim. Supratau, jog skamba įrašas, o tekstas buvo visiškai žavingos išraukos iš šen bei ten, kai kurių net nežinojau, kartais kaip razina pyrage suskambdavo dainelė. Žemiau pateiksiu ką atsimenu girdėjusi tą dieną. Kai radijas!

Duryse tu man stovi kaip kąsnis!
Aplink kaklą - žvėrelio kailis

Įslaptintam aukšte, virš manęs,
kas naktį kaupiasi neišaiškinti nusikaltimai.

Toli gyvenu,
arti važiuoju
ir nemoku dainos,
kurią dainuoju.

Jūs klausiate koks mano moto? Maišyk šaukšteliu cukrų kavoje kol atsiminsi, kad dėjai cukraus.

Aš nuvažiavau į Vilnių ir pamačiau vakarinę potencialių pakaruoklių pamainą einančią link kalnų parko. Jie dainavo:
Štai einu, ir mane, rodos, šaukia,
sode ant šakos - varna laukia...
Bet pamatę mano šviečiančią galvą, jie metė virves, klaupėsi ir meldėsi.

Jūsų didenybe, ponia sėkme
Kam tu gera, o kam kitaip
Devyni gramai širdin
Sustok, nešauk
Nesiseka man mirtyje, pasiseks meilėje


Viską jūs, lūpos, pamenate
Viską jūs, mintys, žinote

Ankstyva gabi paukščių liaudis

Dabar tokie abu, kad gėda mus nušauti.


Kamieta!!! (Čia pasigirdo senės balso įrašas)

Kaip supratote, Pėtianka man parodė tikrą žodžių mėgėjo lobyną, ir aš eidavau ten kelis kart per savaitę, ir konspektuodavau, o kai per vakarėlius užpildavau draugus pritrenkiama savo gražbilyste, Pėtia tik šypsojo į tą vietą kur turėtų būti ūsas.