Mirtini draugai

Kiekviena gatvė turi savo alkoholiką, o jei pasiseka - net kelis. Mūsų gatvė nebuvo išimtis. Tik mūsiškiai alkoholikai buvo įdomūs, su savotišku romantikos prieskoniu. Visi žinojo jų gyvenimo istorijas, vargus, džiaugsmus. Vieni juos ignoravo, kiti smerkė, treti su jais gėrė. Taigi buvo gatvėje tokia apgriuvus gryčiutė. Ją žinojo kiekvienas rimtesnis ir gyvenimo užgrūdintas alkoholikas. Ten buvo „taškas“, kur jie visi susirinkdavo. Namukas sukrypęs, smetoniniai, neaiškios spalvos dažai bebaigią nusilupti, langų stiklai suskilę, vietomis išdužę, užkaišioti faneros lakštais.
Gryčiutėj išgertuvės vykdavo bene kiekviena vakarą, ypač po algų mokėjimo, penktadieniais. Kieme nuolat šlitinėdavo kelios kretančios pasimetę ar smegenis pametę „dūšelės“, jau nelabai besiorientuojančios aplinkoje. Kartais pijokėliai tarpusavy susipykdavo, žinot, dėl smulkmenų... Kartais jiems stebuklingai piniginės ar dviračiai dingdavo. Tada išlėkdavo į kiemą, pariaumodavo, pasistumdydavo, kartais nusivylę ir praradę viltį rasti teisybę, numodavo ranka į sugėrovus ir išeidavo namo. Bet žmonės nepikti buvo, greit atleisdavo, susitaikydavo, apsikabindavo, pasibučiuodavo. Tarp tų įvairaus plauko pijokėlių buvo ir keli gan įdomūs – trys mirtini draugai, taip juos ironiškai gatvės kaimynai vadino: namuko gaspadynė ir pijokų motina teresė - Liucija, ir pagrindiniai svečiai – įnamiai - Pone Pone ir Tiulka.
TIULKA. Tikro vardo nežinau, visi jį taip vadino – paprasčiausiai Tiulka. Geros dūšios vyras buvo. Auktšas, poilgiais susivėlusiais plaukais, anei hipis anei laisva dūšia. Jo išskirtinis bruožas - ūsai, dėl jų ir viso bendro vaizdo jis buvo baisiai panašus į Amerikiečių roko muzikantą Frank Zappą. Turėjo plačią tarpudantę ir plačią širdį. Linksmas, malonus žmogelis buvo. Blogo žodžio nepasakysi. Žinojai, atversi „dūšia“, o jis tavo paslaptį saugos kaip akmuo. Be to gerai išmanė istoriją. Truputį patriotas buvo. Pasakojo, kad tarybiniais metais, kai buvo draudžiama lietuviška atributika, su bendraminčiais iškėlė Lietuvos vėliavą. Milicija susėmė, tardė, liepė prisipažinti kas. Mušė. O jis tylėjo. Iki dabar, kai sutinki gatvėje važiuojantį senu, nežinia kiek kartų perdažytu, žaliu dviračiu. Jis pasakoja. Prisimena anuos laikus, mūsų gatvės istoriją. Išgirsti tai, ko net nežinojai ir tampa įdomu, nors prieš tai tik iš mandagumo linksėjai galvą, reikšmingai žvalgeisi į laikrodį – suprask, trukdai, aš skubu. Bet po to stovi ir klausai, ką jis turi pasakyti. Ir jis pasakoja, prisimena... Iš akių matai, kad žmogus protingas ir gyvenimo matęs.
PONE PONE. Žilas, išblukusių akių inteligentas, eruditas. Malonus, mandagus, šiek tiek manieringas, gan drovus. Visad pasitempęs, su švarku, kišenėj turi vaikam saldainių – „Obelėlės“ ir „Karvučių“, tarybiniais laikais deficito. Į moteris visad kreipiasi pagarbiai, kone džentelmeniškai - „Ponia“. Sakydavo „Ponia, Liucija, ponia... “. Tą kreipinį naudodavo taip dažnai, kad galiausiai jis jam prilipo. Visi ėmė jį vadinti Pane Pone. Jis dėl to nepyko. Kažkaip droviai šypteldavo ir tiek...
LIUCIJA. Velnias, o ne boba. Ūmi, karšta, jei reikalas pasirodys rimtas, tai diedui ir į snukį užvažiuos. Sakėsi, kad gruziniško kraujo turi. Kas ten žino, gal ir turi. Jaunystėje šoko ir baisiai graži buvo. Visi bernai alpo. Su šokių kolektyvų visą tarybų sąjungą išmaišė, net ir Kuboj pabuvojo, kuri tuo metu irgi komunizmu gyveno. Velnių merga priėdus buvo. Jaunystėj kavalierius, turtingus artimojo užsienio, ta prasme Rusijos, užsieniečius, gudriai melžė. Žiūrėk pakabina kokį turtingą dėdę. Nueina į restoraną, o tai nesvietiška prabanga kukliam tarybų sąjungos piliečiui. Restorane „ikra“ ir šampanas. Dėdė turbūt turtingas. Abu geria, puotauja. Mergelė akytę merkia – suprask, dėde, bus ir daugiau... Tas naiviai tikisi ir kelia čerką degtinės už gražuolę, kuri jam taip meiliai šypsosi. Kai dėdė jau nebepastovi ant kojų, jie susiranda viešbutį, kambarį. Dėdulė nuo girtumo kniūbsčias griūna į lovą ir užmiega, o tuo metu Liucija prasisuka jo piniginėj ir išeina. Ryta nabagas pasijunta ne tik apkvailintas, bet ir apvogtas.
Kaip tokius skirtingus žmones gyvenimas į krūvą suvedė ir pijokais pavertė - galima tik nuspėti. Bet ne veltui liaudies išmintis sako: negerk iš avinėlio pėdelės, nes pats avinėliu pavirsi. Šiuo atveju - negerk iš čerkelės, nes pijokėliu pavirsi. Kaip ten bebūtų, visos didžiosios šeimyninės šventės, tokios kaip Kalėdos, Velykos, ir įstatymiškai įteisintos viešos liaudies pagėrimo progos, kaip Antaninės, Joninės, Mindauginės ir begalės kitų, buvo švenčiamos kartu. Vieni kitiems ir šeimą, ir tėvą, ir motiną, ir draugus atstojo. Ne veltui buvo vadinami mirtinais draugais. Neišskiriami buvo.
Kartais po algų pas juos ant stalo puikuodavosi gausybė skiesto alaus, butelis kitas degtinės, vištos, nukainuotos, praeitos dienos Maximinės mišrainės už pusę kainos. O kartais ir nieko ant stalo neturėdavo tik pleškutę ar „pūslę“ kokio birzgalo, kuriuo visi draugiškai pasidalindavo. Pasidalindavo ne tik birzgalu, bet ir savom bėdom, išgyvenimais, visuomenės priešiškumu ir nuoskaudomis dėl nesupratimo. Nuoširdžiai jie, kiek tai įmanoma pijokui, vieni kitus mylėjo. Manau, kad nieko daugiau ir neturėjo - tik vienas kitą. Na bent jau patys taip manė ir dėl to dar artimesni vienas kitam jautėsi, nes tik toks tokį - tik pijokas pijoko vargus supranta. Taip jie ilgai ir laimingai kaip pasakoj gyveno, alų midų gėrė, burnoj neturėjo...