Festivalis Tomasz Beksinski atminčiai

ŠARŪNAS ZOMBIS

FESTIVALIS TOMASZ BEKSINSKI ATMINČIAI

Lapkričio pradžioje, sidabrinėje mėnulio šviesoje kai kas galėjo išvysti keistų reginių, kuriuos daugelis palaikydavo tiesiog nakties vizijomis. Vieni matė keliu važiuojant karietą, o kiti tvirtino matę einantį žmogų, tempiantį paskui save karstą, tarsi kokį Džiango. Tačiau mažai kas suprato, kur traukia šie vaiduokliai ir kas išvedė juos į nakties kelią. Lenkijos laikraščiai rašė apie keistas dideles katino pėdas, tai šen, tai ten aptinkamas niūriuose miškuose. Netilo gandai, kas tai galėtų būti, gal lūšis, gal neregėto dydžio katinas. Tačiau niekas nežinojo, kad šie pėdsakai priklauso kur kas baisesniam padarui – Katinui Razbaininkui, atsibasčiusiam iš Rusijos miškų. Pasirodė, kad šie keisti nakties svečiai regėti neatsitiktinai. Tačiau jų pasirodymo negalima buvo paaiškinti vien tik mėnulio pilnatimi, kai kas juos laikė ir naujų nelaimių, net ir kiaulių gripo pandemijos pranašais. Mokslininkai pradėjo sudarinėti vietovių žemėlapį, kur matyti šie keisti vaizdiniai. Pasirodė, kad daugiausia vaiduoklių regėta Lenkijos teritorijoje ir aplinkiniuose kraštuose. Kad ir kokios spekuliacijos virė spaudoje, taip niekas ir neįtarė tikrosios šmėklų aktyvumo priežasties. Mat niekas ir nepagalvojo, kad visa ši sumaištis dėl vieno renginio, vykusio lapkričio 12 – 14 dienomis Lenkijoje. Gal ir apie tą renginį niekas nebūtų žinojęs, jei nebūtų iškilę viešumon keisti užsakymai Sanoko miesto viešbučiuose – tonos kraujo ir visokių kitokių keistenybių, apie kurias geriau ir neminėti. Jau kiek visokių klausimų kėlė speciali įranga, sumontuota Moteriai Reptilijai. Kada viskas paaiškėjo, pasirodė, kad šią sumaištį sukėlė festivalis Sanoko mieste, skirtas legendinio Tomasz Nosferatu – Beksinskio 10 – osioms mirties metinėms. Žinoma, Lenkijos policija ėmėsi specialių priemonių – kai kurių kvartalų gyventojai, ypač arti miesto muziejaus buvo evakuoti. Dalis Sanoko gyventojų pabėgo iš miesto patys. Nes pabaisas, susirinkusias į renginį mieste sunku ir išvardinti. Lietuvą čia atstovavo Šarūnas Zombis su savo dėde Hanibalu Lekteriu. Kaip jau žinote iš istorijos vadovėlių, šių dviejų siaubūnų keliai išsiskyrė dar 1945 metais, kada dezertyravę iš SS legionų jie kiekvienas pasuko savuoju -  Šarūnas Zombis per Lenkiją grįžo į Lietuvą (pakeliui padėdamas armijai krajowai), kur pasiekęs reikiamus miškus dirbo eiguliu – partizanavo, o štai Lekteris pasitraukė į Ameriką, kai kas turbūt ir filmą apie jį matėt. Nors ir labai apipuvęs Zombis trumpam pasirodė festivalyje. Aišku,  daug kas vėmė, pamatę rutulius kirmėlių, besiveržiančių pro Zombio burną ar neišlaikę nuo jo sklindančios smarvės. Dar gerai, kad daug kas turėjo kaukes nuo kiaulių gripo – tiems buvo lengviau.
Festivalis atidarytas ketvirtadienį, lapkričio 12 dieną. Vienas svarbiausių renginių tą dieną buvo naujos knygos „Tomasz Beksinski 1958 – 1999“ pristatymas. Paminėtina ir dokumentinio filmo „Doktor Jimmy“ premjera. Na, o vakare, 20 valandą Tomasz Beksinski gerbėjų laukė parodos, skirtos šiai neeilinei asmenybei atidarymas Sanoko istorijos muziejuje. Pirmą festivalio dieną užbaigė grupės „Fading Colours“ koncertas. Na, o naktį kai kurie vampyrai praleisdavo nuo 00. 05 prasidėjusioje rokotekoje „Mėnulio šviesoje“. Beje, ši rokoteka vyko visas 3 festivalio naktis. Laikas pasirinktas neatsitiktinai – būtent tokiu laiku prasidėdavo legendinės Tomasz laidos per Lenkijos radijo 3 programą.
Antrąją  ir trečiąją dieną Meno parodų biure vyko audio – video instaliacija. 17 valandą įvyko seniausios įrašytos Tomasz radijo laidos iš 1977 metų premjera, pakartota dar ir paskutinę festivalio dieną. Antrą dieną Sanoko kultūros namuose 10 – 20. 00 valandomis vyko filmų peržiūros. „Hardware“ (režisierius Richard Stanley, 1990), „The Hunger“ (Tony Scott, 1983) – kai kas gal ir pasigenda šiandien Tomasz Beksinski įgarsintų vertimų – dabar jau joks vertėjas taip neverčia filmų. Beje, buvo rodomi ne tik svarbūs jam ir jo įgarsinti filmai, bet ir keletas dokumentinių filmų apie jį patį: „Tomos“, sukurtas Piotr Adamczewski ir Tomasz Gordon 2003 metais, bei „Dziennik zapowiedzianej smierci“ („Iš anksto paskelbtos mirties dienoraštis“), autorius Daniel Swiatly, 2000 m. 21 valandą muzikos gerbėjai rinkosi į grupės „Quidam“ koncertą.
Paskutinę renginio dieną Sanoko meno parodų centre vyko paskaitos, kurias skaitė Šlionsko universiteto anglų kultūros ir literatūros instituto darbuotojai (vedėjas dr Tomasz Chomiszczak). Toliau vyko ir Tomasz įgarsintų filmų peržiūros: „The Devils“ (Ken Russell, 1979), „Dead Pool“ (Buddy Van Horn, 1988), „Angel Heart“ (Alan Parker, 1987). Taip pat buvo parodytas dokumentinis filmas apie patį Beksinskį – „Beksinki – autoportret posmiertny“ (Alicja Wosik, 2006). 21. 00 valandą buvo vienos iš mėgiamiausių Beksinskio lenkų grupių – Closterkeller koncertas.
Kaip tikino festivalio organizatoriai, šis renginys neturėtų tapti tęstiniu, nebent atsirastų entuziastų, norinčių išplėsti filmų programos idėją. Paroda Sanoko istorijos muziejuje veiks iki 2009 gruodžio 4 dienos, taigi kai kas dar gali ją pasižiūrėti.

Keletas Tomasz Beksinski biografijos faktų

        T. Beksinskis gimė 1958 metais Lenkijoje, Sanoke, vieno garsiausių lenkų dailininkų - Z. Beksinskio šeimoje. Bėgant metams jis pradėjo dangstytis įvairiais keistais vaidmenimis, norėdamas nuslėpti savo tikrąjį „aš“. Mokykloje iš proto vesdavo mokytojas, pavyzdžiui, pamatęs vokiečių kalbos mokytoją vis rėkdavo: „Heil Hitler! „ Norėta jį netgi išsiųsti mokytis į specialiąją mokyklą, tačiau ilgainiui pripažintas nepiktybiniu originalu. 1970 m. Tomaszas kine pasižiūrėjo „Hammer“ studijoje pastatytą siaubo filmą „Moteris reptilija“, turėjusį jam didelę įtaką. Labai susidomėjo siaubo filmais, vėliau taps vienu geriausių šio stiliaus žinovų pasaulyje. Ir jo svajonių moteris, tamsiaplaukė femme fatale, yra tokia, kokią jis matė siaubo filmuose. Bet jos ieškos kiek vėliau, o kol kas Tomaszas toliau krėtė savo išdaigas: labai pamėgo kąsti į kaklą kaip vampyras.
Kartą virtuvėje išlaukė pasislėpęs spintoje 2 valandas, kol šeimyna susirinks prie stalo, ir šoko ant dėdės, geriančio arbatą. Tėvas pažadėjo, kad uždraus eiti į kiną, jei tai padarys dar kartą. Žinoma, tada Tomaszas prisigalvojo ko kito. Prisižiūrėjęs filmų su Clintu Eastwoodu įbėgdavo į parduotuvę šaukdamas: „Kas šito šikinyko savininkas?! „ Norėdamas eilinį kartą paerzinti savo mokytojus, spaustuvėje užsisakė savo mirties skelbimą, kurį iškabinėjo įvairiose Sanoko vietose. Kaip nustebo jo tėvai, kai į šermenis iš mokyklos atvyko delegacija su gėlėmis, vainikais... (šis skelbimas eksponuojamas parodoje). Zdzislawas, pastebėjęs, kad sūnaus susidomėjimai krypsta bloga linkme, nupirko jam magnetofoną. Kurį laiką įrašinėjęs papūgų čirškesį, Tomaszas susidomi muzika - ji taps jo gyvenimo prasme.
Tuo metu, aštuntajame dešimtmetyje, Rytų Europoje buvo populiarios Liuksemburgo ir Lenkijos radijo trečiosios programos laidos. Tomaszas susižavėjo kultinės asmenybės Piotro Kaczkowskio laidomis, kur buvo pristatinėjama roko muzika. Kai grodavo Piotras, Tomaszas pasistengdavo, kad būtų išjungtas prie jo namo esančios parduotuvės neoninis apšvietimas, trukdydavęs įrašams, o kaimynams būdavo draudžiama naudotis dulkių siurbliais ir kitais elektros prietaisais. Tomaszas pradėjo kolekcionuoti ir plokšteles, jų sukaupė labai daug.
Mokyklos radijo taške laidas pradėjo rengti nuo 1974 m. Jose beveik nelikdavo vietos improvizacijai ar atsitiktinumui - viską labai kruopščiai apgalvodavo. Muzika veikė jo vaizduotę ir padėdavo atsirasti įvairiems susidomėjimams. „King Crimson“, „Pink Floyd“, „Procol Harum“, „Black Sabath“ buvo jo biblija. „Pink Floyd“ muzika veikė geriau nei viso pasaulio narkotikai. Gal todėl Tomaszas niekada nepradėjo nei gerti, nei rūkyti. Kam? Jis turėjo savo muziką ir tekstus.
1977 m. Beksinskių šeima, neapsikentusi pernelyg daug pašalinių dėmesio, persikelia į Varšuvą. Tėvas nuperka sūnui atskirą butą gretimoje gatvėje. Tomaszas studijuoja anglistiką, tačiau studijų taip ir nebaigia. Diplominis buvo beveik parašytas, bet tai jo daugiau nebetraukė. Jis buvo nepriklausomas finansiškai, nors niekada nedirbo kaip etatinis darbuotojas. Ėmėsi vertimų: filmų ir muzikos tekstų. Pasižymėjo fenomenalia atmintimi, išmanė įvairius slengus, dialektus. „Monty Python“ vertimas, ypač komplikuotas kalbine prasme, atnešė jam prestižinį Britų kultūros instituto apdovanojimą. Šiandien jau mažai kas taip verčia filmus.
Jo vertimuose atsiskleisdavo visos humoro dviprasmybės. Kartais visą savaitę išsėdėdavo prie kokios nors juokingos frazės. Devintojo dešimtmečio pradžioje jis pradeda dirbti radijuje, iš pradžių antrojoje Lenkijos radijo programoje. Dauguma grupių Lenkijoje tikrai nebūtų turėjusios tokio populiarumo, jei ne jis. „Depeche Mode“, „Bauhaus“, „Sisters Of Mercy“ - kiek tokių, pamėgtų, ir, svarbiausia, jo dėka pažintų. Vėliau Tomaszas susidomi gotikiniu roku. 1991 m., keičiantis antrosios programos koncepcijai, jis pereina dirbti į trečiąją programą. Beksinskio vedamos laidos prasidėdavo jo mėgstamą vampyrišką valandą - vidurnaktį. Šis nepakartojamas muzikinis spektaklis vykdavo kas 2 savaitės.
Laidas rengdavo nepaprastai kruopščiai, dažniausiai 2 savaitės sekinančio darbo vienai laidai. Tai buvo nepaprastas radijo klausymas, bet žodžiais ir garsais susietas autobiografinis persiuntimas, adresuotas asmeniškiems klausytojo apmąstymams. Turėjo daug gerbėjų, o paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje jo laidų daugiausiai klausėsi jauni žmonės. Jis niekada nebuvo panašus į sutėvėjusius ponus, kurie tais laikais klausėsi tik Elvio Presley ar ABBA. Šiuolaikiniu roku nesidomėjo, laikė tai muzika apnuodytiems „Mc Donald's“ ėdalu ir išdurnintiems repo. Anksčiau jam muzika būdavo tarsi seksas, o klausantis šiuolaikinio muzikavimo, jo teigimu, net „Viagra“ nepadėtų. Dabar jis rašė savo Pasakaites iš rūsio. Buvo vienas charizmatiškiausių žurnalistų. Pats T. Beksinskis buvo labai gabus poetas, aišku, ekscentriškas. Eilėraščius rašė angliškai. Tai jo dėka garsios lenkų gotikinio roko grupės „Closterkeller“ kūrinių angliška versija dažnai būdavo geresnė už lenkiškąją. Tomaszas garsėjo kaip antiklerikalas, kiekvieną Didįjį penktadienį skubėdavo į kinų restoraną užsisakyti didelės porcijos mėsos.
Toliau rinko mėgstamų filmų kasetes, jų pirkti važinėdavo net į Angliją, aišku, apsirūpinęs kelionei keliolika kasečių muzikos, kuri užgoždavo autobusuose brukamus bumčikus. Tokios išvykos pirkti kasečių jam buvo tarsi ilgus metus kalėjusio asmens vizitai viešnamiuose. Rengėsi pirkti ir DVD.
Antrankius ir kaukę pirko taip pat Anglijoje, sugebėjęs mirtinai prajuokinti anglų sex shopų pardavėjas savo pasakojimais apie lenkišką seksą: seks po polsku - tai stora blondinė ir pusė litro stipriosios. 65 svarus sumokėjo už odinę kaukę (guminių buvo ir už 10 svarų), o Lenkijos sex shopų savininkams (Lenkijoje be falų, nieko nenusipirksi) dedikavo nuotrauką su nelabai gražiu gestu. Ji buvo skelbiama spaudoje. Pasižymėjo nepaprastu humoro jausmu. Jei būdavo gerai nusiteikęs, visi mirdavo iš juoko.
Kompiuteriuose įžvelgė visokio blogio šaltinį ir žmonijos žūtį. Ne kartą pabrėždavo, kad, jei galėtų visus juos sunaikinti, padarytų nedelsdamas, ir tai būtų jo gyvenimo misija. Vasarą nešiodavo marškinėlius su užrašu: „Adolf Hitler European Tour 1939-1944“. Keldavosi 11-12 valandą dienos, miegoti eidavo 4-5 valandą ryto. Dažnai mėgdavo skambinti draugams 2 valandą nakties ir klausdavo: „Ką, prikėliau tave, bet juk dar nėra nė 3 valandos“. Jo buto užuolaidos visada būdavo užtrauktos, kad smalsių kaimynų iš priešais esančių namų akys nesibrautų į jo sanctuarium.
Geriausias vaistas nuo kaimynų, jo manymu, - garsi muzika. Kol gyvenome soclageryje, bent butuose buvo palyginti ramu. O dabar kas pusę metų atsikrausto naujas gyventojas, kuris atlupa parketą, viską perkala ir po pusės metų vėl išsikrausto. Naujakurys vėl viską daro iš naujo, ir taip butai tampa kažkokia kalve.
Paskutiniu metu jis daug laiko leisdavo namie. Žmonos, draugės greitai išsiskirdavo su Tomaszu, gerokai aptuštinusios šio piniginę. Paskutinė turėjo gydytojo diplomą. Šios grožio apžavėtas, vadino ją antmoterimi. Tomaszo gyvenime svarbiausia buvo darbas, su moterimis jis norėjo susitikinėti tik lovoje ir kine. Paskutinei draugei nupirko butą tame pačiame name, tačiau jai toks gyvenimo būdas patiko neilgai, ir ji, kaip ir ankstesnės, galiausiai Tomaszą apleido. Aišku, tam įtakos turėjo ir sunkus jo charakteris. Nors buvo visą laiką apsuptas gerbėjų, draugų, kai pagalbos labiausiai reikėdavo, šalia nebūdavo.
Savo paskutinį straipsnį jis pasirašė Tomasz Beksinski (1958-1999), parengė tarsi atsisveikinimo su praėjusiu amžiumi radijo laidą - visi manė, kad tai vienas jo pokštų. Tomaszas išreiškė savo požiūrį į aplinką ir pastebėjo, jog viskas baigėsi, pradedant elementariais dalykais. Pasibaigė ramūs pasivaikščiojimai po parką, pasibaigė kinas ir televizija (viską užvaldė prievartaujanti reklama), muzika, mados (auskarai nosyse ir kitur) kelia pasibaisėjimą. Po internetą surfuoja ištisos bandos besikuprojančių ir apankančių beždžionių. Ar yra žmonijos ateities viltis, jei turi omenyje pastarojo milijono metų patirtį, - remiantis Kurtu Vonegutu, - ne.
Tomaszas baigti gyvenimą savižudybe bandė 3 kartus: pirmą kartą dujomis, antrą - nusinuodydamas. Tačiau lemtingas buvo trečiasis mėginimas. 1999 m. gruodžio 24 d. Tomaszas išėjo. Savo atsisveikinimo laiške jis pažymėjo, kad nenori daugiau būti mesiju durniems radijo klausytojams nei autoritetu teležiūrovams ir skaitytojams. Tomaszas visada pabrėždavo gimęs 100 metų per vėlai.
Po žinių apie T. Beksinskio mirtį grupės „Closterkeller“ vokalistei Anjai Ortodox, kuri buvo žinoma kaip jo draugė, skambino 10 jaunų gotų, žadėjusių padaryti tą patį. Tačiau Anja griežtai pareiškė nepriimsianti tokių skambučių, nes Tomaszo išėjimas nebuvo protesto aktas, jis jau neturėjo jėgų daugiau gyventi, kiekviena nauja diena reikalaudavo didžiulių pastangų, o jauniesiems gotams dar visas gyvenimas prieš akis.
Jo plokštelių kolekcija buvo perduota trečiajai Lenkijos radijo programai, o tėvo dovanoti paveikslai - muziejui Sanoke. Į Tomaszo laidotuves, be draugų ir artimųjų, atėjo ir keli šimtai žmonių, kuriems devintajame ir netgi dešimtajame dešimtmečiuose jis atvėrė ausis, išmokė klausytis kitokios muzikos nei ta, kuri karaliauja hitų paraduose.
Deja, likimas buvo nuožmus ir Tomasz tėvui Z. Beksinskiui – po kelių metų rastas nudurtas savo bute.
Šiandien liko Tomasz radijo laidos, patalpintos jo nemėgiamame internete. Sukurti ir specialiai jam tinklapiai ir forumai. Aišku, galima tik spėlioti, kokios muzikos būtų klausęs šiandien – nes niekad neapsiribodavo kokiu nors vienu žanru. Tačiau kai kurios jo mintys aktualios ir šiandien.