Lietaus muzika (1)

Galvoje sukurpta ilga istorija. Istorija apie praradimą, bandymą išgyventi, pasidavimą, kovą su pačiu savimi. Dedu pradžią ir laukiu argumentuotos kritikos, kad žinočiau - ar verta bandyti šias mintis užrašyti į pasakojimą, ar tiesiog beprasmiškai švaistyčiau laiką? Dėkui už visus būsimus komentarus, padėsiančius apsispręsti!

2011m. Vasara. Naujamiestis.

Ar tą vasaros rytą galėjau nujausti, kad po pusdienio viskas bus nebe taip, kaip buvo anksčiau? Ar galėjau tikėtis, kad į tą pačią lovą atsigulsiu jau būdamas kitoks žmogus? Kas žino, gal tokios mintys ir būtų atėjusios į galvą, jei tik nebūčiau ramiai pūtęs į akį po varginančios nakties, rytinės saulės spinduliams ramiai žaidžiant ant mano visiškai sujaukto kambario sienų.
Mane pažadino erzinantis telefono vibravimas prie pat galvos.,, Po velnių, kas gali rašyti taip anksti? ” – suraukęs antakius iškošiau per dantis. Sugraibiau telefoną, atplėšiau akių vokus ir prisimerkęs įsistebeilijau į ekraną. Švytėjo ryškus (mano akims, kątik pramerktoms po saldaus nakties miego PER ryškus) užrašas,, 1 nauja žinutė nuo: Guoda”. Prieš atverdamas žinutę atsisėdau lovoje ir paskubomis patryniau skaudančias akis ir plyštančią galvą. Iš Guodos naujienų jau senokai nebuvau sulaukęs, todėl miegai kažkaip neįtikėtinai greit išsisklaidė.,, Sveikutis:) Kažkaip labai seniai nesimatėm, a? Tikiuos, kad nenuobodžiauji, kai už lango toooookia šauni vasara! Buvau išvykusi su šeima prie upės, turiu daug ką papaskoti! Gal šiandien susitinkam? ”
Perskaičiau žinutę keletą kartų. Rašymo maniera kaip ir jos, siūlymas susitikti, atrodo, visai įprastas, bet visa tai atsidavė kažkuo negeru.,, Bala nematė, matyt, perspaudžiu” – nusprendžiau ir dar kartą ištempęs sustingusius sąnarius atsistojau. Vos žengiau pirmąjį žingsnį vonios link, kairė pėda kažką užkliudė ir nespėjau susivokti, kai smagiai dunkstelėjęs tysojau ant medinių grindų, kurios buvo sišildytos vasariškos saulės. Apsiverčiau ant nugaros ir susiėmiau už skaudančios pėdos.,, Ak tu sumauta.... ” – piktai suniurzgiau gitarai, išdavikiškai gulinčiai prie pat mano lovos. Juk turėjau prisiminti, kad ji čia guli, turėjau. Tebepykdamas pats ant savęs paspyriau gitarą, o ji nuslydo palovin, iš kur pasigirdo tuščių butelių trinksėjimas. Sprendžiant iš per smegenis giliai pereinančio garso, jų buvo ne keletas. Na gerai, gal ir neturėjau prisiminti, kad prie mano lovos guli gitara...
Šaltos vonios grindys jaukiai vėsino kojas. Veidrodyje apžiūrėjau savo akis. Aplink mano žalią rainelę  buvo išsivagojusios ištisos raudonų kraujagyslių upės.,, Velniai griebtų, atrodau kaip alkoholikas... ” šovė man galvon mintis, kai niekaip neįstengiau sutvarkyti susitaršiusios plaukų kupetos ant pakaušio. Tiesos tame tikrai buvo – veidrodyje dabar mačiau išblyškusio dvidešimtmečio užtinusį veidelį, su žavingai melsvais ratilais po akimis, puikiai derančiais prie raudonųjų upynų. Pabandžiau nusišypsoti. Gal šiandien prireiks nusišypsoti Guodai – nenoriu pasirodyti jai visiškas nusmurgėlis. Deja, alkoholikas veidrodyje atrodė absurdiškai – prie raudonų akių ir užtinusių skruostų mažiausiai tiko nenatūrali šypsena. Nusprendęs pabandyti šią treiniruotę vėliau, šoktelėjau į dušą ir leidau stipriai ir šaltai vandens srovei talžyti mano sustingusį po miego kūną. Galvoje vėl užgimė kažkokia nauja melodija ir tyliai ją niūnavau. Taip tyliai, kad net pats sunkiai ją atpažinau vandens šniokštime. Iš dušo išlipau patenkintas. Jei šiandien susitiksime, paniūniuosiu šią melodiją jai.
Krimsnodamas savo skurdžius pusryčius parašiau Guodai.,, haha, kas dėl vasaros, tai ją leidžiu visai puikiai: -) šiandien esu laisvas iki vakaro, galim susitikt! lukiškių aikštėj 17h tinka? ”. Nekenčiu žinučių rašymo. Beprasmis laiko eikvojimas – tai, ką čia maigiau penkias minutes, galėčiau išdainuoti jai paskambinęs. Tačiau mano balsas kaip tyčia buvo šlykščiai užkimęs, o galva tebespengė. Vakar, matyt, gerokai pasismaginau. Gaila, kad to net neprisimenu…
Nusprendžiau, kad iki išėjimo susitvarkysiu savo apšnerkštą butuką. Deja deja, pusę penkių išėjau iš lygiai taip pat kaip ir ryte atrodančių namų. Net ir pats atrodžiau lygiai taip pat absurdiškai. Tik pasičiupau akinius nuo saulės. Nenorėjau, kad Guoda pamanytų, jog leidžiu dienas ir naktis išgėrinėdamas.
Iš tiesų, nors tas rytas ir buvo sunkus ir pagiringas, alkoholį vartojau tikrai labai saikingai. Dažniausiai po ilgos nakties įrašų studijoje su mano draugu, labai talentingu gitaristu Roku, užsukdavome pas mane. O kartu su mamis į mano butuką, be abejo, užsukdavo ir vienas kitas butelaitis,, kažko stipresnio”. Anokia čia naujiena. Bet Guodai vis tiek geriau to nežinoti. Ji jaunesnė už mane dvejais metais, ji dar tik bus dvyliktokė.
Klestelėjau ant suolelio Lukiškių aikštėje. Atėjau per anksti ir dabar keletą minučių turėsiu kepti ant kaitrios saulės. Nekenčiu saulės. Be akinių neįmanoma padoriai vaikščioti lauke, nesiraukant. Nuo tvankumo darosi sunku kvėpuoti. Nubraukiau nuo kaktos pirmuosius prakaito lašelius. Velniop tą saulę… Užtat lietus… Dievinu lietų. Jo kuriamą muziką, ateinančią tiesiai iš gamtos. Būtent letui lyjant suvirpa mano širdis, tada suvirpa ir mano balso stygos ir, jei labai pasiseka, gimsta kokia nuostabi melodija. Per tamsius akinių stiklus pakėliau akis į dangų. Švaru, žydruma. Lietaus nebus. Bet bent jau ateis Guoda…
Kaip tik tada ją pastebėjau anapus aikštės. Su plačiakrašte vasariška balta skryėle, vilkėdama švelniai žydrą suknelę, kuri baisingai priminė dangaus erdvę, ryškiai raudonu takeliu žengė Guoda. Dieve, kada paskutinįkart ją mačiau? Prieš gerą mėnesį? Bet dabar ji jau atrodo kaip moteris… Nebe ta smulkutė mergaitė giliomis, mėlynomis akimis, neapsakomai naivi, tačiau tuo naivumu taip mane žavėjusi, kad nepraėjus nė mėnesiui nuo mūsų pirmojo gyvo susitikimo mokykloje, supratau, kad mano širdyje šiai mergaitei skirta daug vietos. Ar mylėjau ją? Kaip draugę, kaip artimiausią man žmogų – be galo. Merginą – ne. Bent jau taip tariausi manąs.
-Eirimai! - riktelėjo ji man ir aš šyptelėjau. Kai ji prirėjo prie manęs, kad apkabintų, įtariai prisimerkė. Jau nusigandau, kad mano šypsena tikrai atrodo taip absurdiškai, kad net juodi akiniai nepaslepia mano prastos savijautos. – tu gal įdegei, ar ką? Kažkoks kitoks atrodai! – mano nuostabai pajuokavo ji, ir šoko man ant kaklo. Sutrikęs apsivijau jos laibą liemenį rankomis. Patraukiau jos švelnaus kvepalų aromato. Nepasikeitė. Ta pati gaiva. Bet kodėl mano širdis taip nepaliaujamai baladojasi? Kodėl aš nenoriu jos paleisti?
-Pasiilgau, - ištarė ji ir jau teko ją paleisti, nes ji atsitraukė nuo manęs.
-Aš irgi. Labai, - pasakiau tiesą. Ji stovi čia, priešais mane, o man vis tiek neramu. Kas man? Ar pagirios man visai susuko protą?
-Kur eisim? – sučiulbėjo ji. Jos laimė man kažkodėl pasirodė keista. Jau seniai nemačiau jos tokios – tiesiog spirgančios iš džiaugsmo. Tik tais senais laikais, prieš porą ilgų metų, kai jai tebuvo šešiolika ir ją kaip mažą vaiką žavėjo viskas – pavasaris, vasara, ruduo ir žiema, gėlės, medžiai, pašėlę draugai, naivios kaip ir ji pati draugės, muzika, mano muzika ir... aš. Ji man mėgdavo sakyti, kad esu jos saulė, jos brangenybė. O aš jai atsakydavau tuo pačiu. Mūsų draugystė buvo tikresnė nei bet kokia istorija šioje Žemėje. Ir štai dabar aš stovėjau ant to paties pasaulio grindinio ir niekaip nesupaisčiau, kodėl nebejaučiu jos laimės taip, kaip jutau tada. Nors šypso jos akys, nešypso jos širdis, nors juokiasi jos lūpos, nesijuokia širdis. Ir mano širdžiai dėl to negera.
-Tau viskas gerai? – jau sutrikusi paklausė Guoda. Krūptelėjau. Po velnių, buvau gerokai į ją užsispoksojęs. Reikia išsisukti.
-Atrodai labai gražiai, Guod, - pasakiau ir komiškai prabraukiau delnais per savo paties klubus ir šnipštelėjau apsimestinai seksualiu balsu,, karštaaa”. Guoda nusijuokė. Ir vėl tas juokas perėjo per mano širdį, ją sujaudindamas. Netikrumas dvelkė iš mano paties artimiausio žmogaus, kuris man ir buvo reikalingiausias tam, kad primintų, kas yra tikras, gražus, švytintis žmogus.
-Uoj, Eiri, tu niekada nepasikeisi. Tai kur traukiam? Gal į Žemaitės parkelį? – išdainavo ji. Trumpai jai šyptelėjau ir linktelėjau. Atrodo, šį linktelėjimą kažkodėl ji suprato ir kaip klausimus,, kaip tau sekasi, ką veikei? ”, todėl dabar ji man pusvalandį nenutildama pasakojo apie savo vasarą. Apie savo nuotykius. Savo atradimus. Apie mane nepaklausdama nieko. Po šio pusvalandžio, spoksodamas į pilką parkelio grindinį, jau žinojau, kad ant suoliuko prie manęs sėdi mergaitė, kurios nebepažįstu. Kitokia. Ir tą akimirką, kai svarsčiau, ar ir tokią ją galiu mylėti, ji pradėjo dar vieną pasakojimą:
-Ir žinai, ten toks buvo Edvinas, mes su juo jau labai labai ilgai pažįstami. Pasakojau tau apie jį, taip? Pasakojau juk tikrai, tai vat. Žinai ką? – ji padarė pauzę. Pasisukau į ją. Ji visa netvėrė savo kailyje. Gal tą sekundę mano pasąmonė jau suprato, kas tuojau nutiks ir aš mažumėlę susikūprinau, tarsi slėpdamasis nuo staigaus smūgio. Ji to nepastebėjo, tik išbėrė kaip žirnius  - mes draugaujam! Eina sau, negaliu patikėt žinok. Taip nuostabu. Negaliu atsidžiaugti. Jis, aišku, Kaune, bet mum gerai ir taip, susitinkam va jau kitą savaitę, pas jį varau. Jėga, žinok, Eiri, aš tokia laiminga.
Ak, kaip gerai, kad ji nematė mano akių. Tai, kas tuo metu dėjosi mano sieloje mane plėšė perpus. Guoda, mano Guoda, kurią aš mylėjau kaip draugę jau porą metų, dabar man prisipažino, kad yra kažkoks vaikinas. Guoda ir kažkas kitas. Ne aš. Taip, aš ir niekada neplanavau būti jos vaikinas, bet kaip galėjo nutikti taip, kad ji nepastebimai susirado kažkokį... kaunietį?! Kertu lažybų, kad tas Edvinas net nepažįsta jos taip, kaip aš. Kertu lažybų, kad jis jos nematė tokios, kokią ją mačiau aš. Kertu lažybų, kad...
-Eiri? - išgirdau jos balsą kažkur fone. Smilkiniai degė, galvoje spengė, širdis šokinėjo taip, jog, atrodė, tuoj iššoks iš manęs, palikus žiojėti juodą skylę. – tu ką, taip nustebai? – paklausė ji. Jutau, kad ji susirūpino. Na taip, ji, akivaizdu, tikėjosi ne tokios reakcijos. Ji, matyt, tikėjosi, kad aš kartu su ja kvailai šokčiosiu ir rėkausiu,, eina sau!!! ”.
-Guoda… - tariau, užsimerkęs, nes nebegalėjau pakelti jos vaizdinio prieš save. – jis tau labai patinka? – paklausiau. Iš tiesų tai norėjau paklausti, ar jis jai labiau patinka nei aš, ar jis jai brangesnis nei aš. Po velnių, kad ir su kokia sumauta kauniete susidėčiau, Guoda tebebūtų mano sielos draugė, kurią myliu, bet tas pasąmoningas jos skleidžiamas šaltis, kurį pajutau netgi šiandien ryte, perskaitęs jos žinutę pirmąkart, bylojo, kad jos atveju viskas kitaip. Aš tiesiog nustumtas į antrąjį planą…
- Žiaaaaaauriai! – siučiulbėjo ji. Cha, atrodė kaip penkiametis vaikas, gavęs saldainį. Po moteriška išvaizda tebesislepia nesubrendęs žmogus.
- O kur aš tada lieku, Guoda? – paklausiau. Mano balsas nuskambėjo rimtai ir atšiauriai, ir pajutau, kaip ji sustingo.
-Ką? Kaip tai kur lieki? -  susipainiojo ji. Pirmąkart jos balse pajutau susierzinimą. Matyt ji jau suprato, kad aš taip ir nepašoksiu į orą spiegdamas,, kaip tobula! ” ir lengvabūdiškai su ja nesišnekučiuosiu apie Edvardvą... ar Edviną..., na žodžiu, kaunietį.
-Dabar aš jau antras būsiu, taip? – vėl atsisukau į ją. Ji sėdėjo kaip sustingusi statula, tik akys lakstė vos pastebimai virpėjo. Nesupratau, ar vis dar iš džiaugsmo, spygaujant apie kaunietį, ar jau iš įniršio, jog aš išdaviškai kartu nesidžiaugiu paika jos laime. – Taip, Guoda? Dabar jis tau bus svarbiausias?
- Kas per kalbos? – pareikalavo ji ir papūtė lūpas. Skausmingai prisiminiau, kaip ji papūsdavo lūpas, kai palydėdavau kokią dailią mergaitę žvilgsniu gatvėje ir burbtelėdavo,, koks paviršutiniškumas, Eiri... ”. Ir ką gi aš matau dabar prieš save.

- Aš tavęs paprastai klausiu. Ar. aš. tau. dabar. rūpėsiu. mažiau. nei. anas? – pareikalavau. Pats to nenorėdamas, ją sužeidžiau savo šiurkščiu klausimu. Širdis klykė, kai mačiau jos nusivylimą ir pasimetimą. Bet neleidau sau nei pirštelio pajudinti. Laukiau jos atsakymo.
- Eirimai, tu juk žinai, kad tu mano geriausias draugas, kad...
-Aš ne to tavęs klausiu dabar, Guoda. Atsakyk! Taip, ar ne?
- Tai kad mes su Edvinu pora... - pradėjo ji, nuleidusi akis į suoliuką, dažytą atsiklijavusiais dažais. Tokiais pačiais nusidevėjusiais dažais, kaip ir mūsų draugystė. Vos ne fiziškai jutau, kaip šita draugystė pamažu byra čia, Žemaitės parkelyje.
- Guoda, aš tavęs paskutinį kartą klausiu. Ar tau dabar labiau rūpės jis, nei aš? – įsakmiu balsu dar kartą pakartojau šiuos žodžius. Ak, kur tu, mano pažinota Guoda, kur tu. Kodėl dabar ant suoliuko matau pasimetusią mergiotę, kuri savo mylimiausią ir svarbiausią draugą iškeičia į kažkokį pašlemėką iš Kauno?
-Nu tai taip, bet tai nereiškia... - pradėjo ji. Jos balsas jau virpėjo, akių mėlynėje jau sužibėjo pirmi ašarų lašai. O ne, tik ne tai.
-Viskas, ką norėjau išgirsti, ačiū, - nurėžiau, kad daugiau nereiktų girdėti jos verkšlenimo. Na štai, Eirimai, išgirdai, ką norėjai išgirsti. Atsistojau. Ji pakėlė galvą į mane. Sunku buvo žiūrėti į ją, todėl užsimerkiau. Su siaubu pajutau ir savo sudrėkusias akis. Kelias sekundes patylėjau. O tada ištariau keletą sakinių, kurie jau viso šio pokalbio metu man sukosi mintyse.
-Guoda, esu per didelis egoistas, kad leisčiau kažkam būti svarbesniam tau nei aš pats. Aš geriau išvis nebūsiu, nei būsiu ne pirmas tau. Tu pati turėtum matyti, kad pastaruoju metu bendravom labai mažai ir, kiek mačiau, tau net nebuvo didesnio poreikio matyti mane dažniau. Gal geriau tiesiog gražiai atsisveikinkim čia ir dabar, nevilkinę visko dar ilgiau? – neturiu supratimo, kaip išdrįsau tai pasakyti. Norėjau čia pat prasmegti prie to nelemto Žemaitės paminklo, išnykti nuo Žemės paviršiaus, ištrinti visus prisiminimus, nes dabar visos akimirkos, išgyvenimai, patirti su ja, tarsi tyčiai įkyriai beldėsi atmintin. O prieš mano akis sėdėjo ji, išsigandusi, jau verkdama. Taip troškau, kad ji atsistotų ir apkabintų mane, suriktų, kad tai tėra košmaras, kad nėra jokio kauniečio, kad ji tokia pati, kokią aš prisimenu, kad ji ta pati Guoda, kuri tuojau man į delną įkiš cinamoninės gumos gabalėlį ir linksmai nusijuokusi sušuks, kad tada būsiu toks pat, kaip ir jos pati mėgstamiausia cinamonų arbata arba iš pasalų mane užpuls stotelėje ir uždengusi mano akis savo gležnomis rankomis, suriks,, spėk kas! ”. Tačiau ji manęs neapkabino ir nieko panašaus man nepasakė. Lėtai atsistojusi ji priėjo prie manęs. Norėjau atsitraukti. Jos svaigus kvapas dabar mane erzino.
-Gerai, Eirimai, jei tu to nori... – pasakė ji. Aptemo pasaulis mano akyse. Juodi stiklai mano pilką pasaulį pavertė gūdžia naktimi. Svaigo galva. Nebegalėjau to pakelti. Norėjau apsisukti ir bėgti. Prisiekiu, trūko tiek nedaug, kad būtent taip ir būčiau pasielgęs. Bet tada dar turėjau bent žiubsnelį garbės ir pratariau:
-Sudie, Guoda. Linkiu tau tik... gero.... – išspaudžiau. Nusisukau nuo jos kaip tik tuo metu, kai iš po vieno akinių stiklo išriedėjo sūri ašara. Nenubraukęs jos aš greitu žingsniu nuskubėjau iš parkelio, ją palikdamas Žemaitės, stebėjusios mūsų paskutinįjį pokalbį, globai.