Kelionė į Mėnulį

Rytas šaltas,
o iki mėnulio
kelias toks
tolimas..
Rankos bičiulis
skleidė šilumą -
negęstantis
žibintas.
Kas kart
turėjau tikrint jo
baterijas,
kuprinėje gulėjo
sužvarbę pieštukai.

Kuo toliau ėjom,
tuo labiau
norėjosi vandens.
Gerklė išdžiuvo, o
troškulys pasidarė
nevaldomas.
Man vis labiau svaigo
galva, laukiau
to kas neišvengiama -
pabaigos.
Pažvelgiau į dangų -
prie mėnulio
nė kiek nepriartėjome.

Akis temdė šviesa,
vaizdas mirgėjo.
Nenusimaniau nei kur
kelio į mėnulį ieškoti,
nei ko paprašyti pagalbos.
Ir tada toptelėjo
beprotiška mintis
„kopėčios“!
Ištiesiau ranką delnu
į viršų ir užčiuopiau
grublėtą paviršių.
- Ar aš jau mėnulyje?
Kvailai paklausiau.

Pajutau, kad nejaučiu
skonio, neužuodžiu
aplinkos ir negirdžiu
to keisto ūžesio galvoje.
Ne gana to, dar
nieko negirdėjau!
Staiga man viskas
aptemo, gyvenimas
tarsi sustojo.
Taip ir likau gulėti.
Nežinodamas kur.