Rekviem

Tu patiesei man dangų ant padėklo,
Jį pastatei už niūrių realybės sienų,
Ir aš čiuožiu šiuo rizikos turėklu,
Žemyn į rojų dviveidžių laimės šmėklų,
Mes, nušviesti svajom dažytų mėnesienų,
Išbarstome maišelį auksinių meilės sėklų,
Įleidžiame šaknis lietas saldžiausiu pienu,
Į rojaus žemę, blogį nešančių purienų,
Bet kai išvarva taurė užburtų dienų,
Kai išsipina kasa pinta iš sapnų,
Susidūręs su skaudžiu tikrovės plienu,
Skyla kupolas mūsų jausmų
Ir aš pasmerktas Pragaro teismui krentu,
Be tavęs ir be širdies formos sparnų,
Tuštesnis už vakuumą aš brendu,
Subyrėjusio dangaus šukių keliu,
Jose tavo atspindį susirandu,
Ir palaidoju po tyresniu už serafimą jausmu,
O dabar, susiliejęs su nebūties šauksmu
Paskutiniam skrydžiui sparnus aš tiesiu,
Ir klausausi rekviem savo svajonei varpų