prisiminimų šokis

Man patiko, kaip dūmų sruogelė lėtai smelkėsi į plaučius, patiko tas aitrus skonis.. ir šaltas alaus dvelksmas burnoj.. man patiko ta muzika, kuri drąskė širdies ritmą su tavo tolstančiu žingsnių aidu ir tyliai uždaromomis durimis..
-Aš kitaip negaliu. -ir tavo balsas nupleveno su tavo kvapu, tokiu išragautu, išlytėtu... o koks jis buvo?
-Žinau. -kimus balsas susiliejo su tais pačiais žingsniais. Už lango smulki dulksna dengė vis dar žalsvą žolę, kai medžiai beviltiškai bandė nusimest lapus, kuriais tu taip džiaugeis. Keli iš jų vis dar puošė jau spėjusią apdulkėti vazą. Prietemoj, palei švytintį kompiuterio ekraną, iždidžiai šoko kažkokia dulkė.. o gal tai buvo musytė, na ta, tokia, kurią mes vadiname obuoline... aš pavydėjau jai grakštumo... o gal tik man taip atrodė, jog tu staipais prieš veidrodį... ne, tai tik sumirgėjęs, skersvėjo pagautas ir tavo palikto lapo judesys...
„O aš bandžiau nepasikart ant tavo juoko naivaus“, šie žodžiai strigo su dar vienu įkvėptu dūmu, dar vienu dūžiu širdies, į tą ritmą, kuriuo užvėrei duris... kažkur suskambęs telefonas sutrikdė mano apniukusią būseną.. aš nekreipiau dėmesio i draskančią garsų kakofoniją... man patiko jausti šalta alaus drėgmę..
Bet įkyrus skambėjimas vertė rankas krūpčiot... neapsikentęs susiradau telefoną..
-Labas, gal galiu atvažiuot? -mane nupurtė šaltis, išnyko plevenantys šešėliai, nutilo žingsniai, tik kolonėlės tebestukseno seną piano...
-Gali. -ir telefonas nuslydęs mano kūnu, lengvai skambtelėjęs, prisilietė šaltą parketą...