Rašyk
Eilės (73321)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10350)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pastarąjį pusmetį aš dažnai ir ilgai guliu. Esu priverstas tūnoti pataluose, lėtai lėtai sumirksėdamas, kai mintis ir vėl nutrūksta. Gulėdamas žiūriu į sienose užsimaskavusius gyvius – keistagalvius žmogėnus, plonas it šapeliai moteris, už apynasrių bevedančias šimtakojus ir devyngalvius slibinus. O jei vėjas sujudina langą, ant sienos pamatau vaivorykštę. Ir jeigu išaušta saulėta diena, o kaitrą slopina švelnus vėjas, tada galiu sulaukti įslenkančios sesers.
  Dar iš vaikystės ji mėgsta atsirasti staiga, nesugirgždinusi nei durų, nei grindų. Išgirstu tik, kai jau būna viduje – šiurena apsimovusi baltas kojines, į orą keldama dulkių gumulus.

  Bijau kvėpintis – visa per daug trikdo, dreskia šnerves tol, kol pradedu žiaukčioti. Judu spazmiškai žiodamasi ir linkdama į priekį, bet niekada nevemiu: kišenės prikimštos „Cerucalio“. Tie mažyčiai stiklo buteliukai nuolat žvanga. Taip ir išsiduodu įėjusi į brolio kambarį. Tik garsu, nes kvapo neturiu. Bekvapė sesuo. Žvanganti.

  Priėjusi prie lovos pasistiebdavo, norėdama sužinoti, ar aš tikrai budrus. Nieko nesakydavo, tik gūžtelėjusi pečiais nušiurendavo į kitą kambario galą. Ilgai žingsniuodavo pirmyn ir atgal, atgalia ranka braukdama per knygų nugarėles. Monotoniškas barbenimas. Pirmyn ir atgal. Kartais ji griebdavo vieną kurią, sėsdavo ant grindų, stipriai susitrenkdama sėdynę. Visada taip sėsdavo ant grindų – lyg bijodama, kad šios pasitrauks kur į šalį. Vartydavo impulsyviai ir vėl įkišdavo atgal, iš kur paėmus. Visada tiksliai į siaurą tuščią plotelį. Šiurendavo toliau ir už aukšto kojūgalio aš nematydavau jos pačios – tik virpančias užuolaidas. Paskui išnirdavo visa susišiaušusi ir bandydavo užsirangyti ant palangės. Ten ji būdavo panaši į voverę – įkyrią, bet jaukią.
  Tupėdavo kelius priglaudusi prie krūtinės ir niūniuodavo vieną ir tą pačią melodiją. Nugvelbė ją iš kalniečių liaudies – apie juodą piemenį ir baltas avis. Paikiau nė nesugalvosi. Kai reikėdavo išniūniuoti aukštesnę natą, sesers balsas užsikirsdavo, nosyje sugurgdavo kažin kas. Tada patylėjusi tęsdavo. Jai visai nerūpėdavo mano buvimas. Žaisdavo su gelstelėjusiomis dieninėmis užuolaidomis – braukdavo delnu pirmyn ir atgal, tarsi glostydama švelnius kažkieno plaukus. Uosdavau į kambarį plūstančius oro gūsius, mintyse judindamas rankas ir kojas pirmyn ir atgal. Kartais sesuo įsistebeilydavo į ištįsusį mano veidą, nušokdavo nuo palangės, prišliurindavo prie lovos ir atgalia ranka glostydavo mano plaukus, sulipusius nuo ilgo gulėjimo. Kai užsimerkdavau, ji liaudavosi ir išeidavo, todėl kuo ilgiau stengdavausi išlikti budrus, nors lengvas snaudulys sverdavo akis.
  Užmigęs dažniausiai matydavau voveres, tupinčias ant palangės ir niūniuojančias kalniečių liaudies dainas. Išgirdusios mano juoką, jos pašokdavo iš vietos, tada prislinkdavo prie mano patalo ir ištiesdavo plaukuotas letenėles, norėdamos mane paglostyti. 
  Nubusdavau, kai vidus prisipildydavo geltonos šviesos. Korėtas užuolaidas judindavo vėsuma. Vidus mirgėdavo medžių lapais. Po apklotais jausdavau dvi šiltas pėdas. Greitai jos įkvips medinėmis dulkėtomis grindimis. Šiurinėsiu po vidų, ramstydamasis į baldus, paskui į turėklus, leisdamasis žemyn perplyšusiais mediniais laiptais. Slinksiu lėtai ir tyliai – kad girdėčiau judėjimus viršuje. Sapnai dar kartą išnyksta, kai padai pasiekia akmens grindis – maži mozaikos gabalėliai... Tai tik šaldantis skausmas paduose. Atsimerkiu.

  Į brolio kambarį galiu įeiti tik, kai šviečia saulė. Kitaip ten pilna viską gaubiančios pilkumos. Brolio akys ramiai nusuktos į sieną. Mūsų pakrantėje toks pastovus oras – kas tris savaites dangų trims su puse dienos užtraukia tamsiai pilki debesys – pilkesni net už brolio akis. Viršuje man būna per sunku, todėl akmeniniais laiptais leidžiuosi į rūsių labirintus, įtaisytus po namu. Ten užsidegu visas lempas ir tūnau, vartydama spalvotas knygas. Tik čia, rūsiuose, pilna kvapų aštriais nagais. Turiu atsilaikyti prieš juos tris su puse dienos – lygiai tiek viršuje trunka pilkuma.

  Stebiu savo seserį. Ties antakių linkiu prigulę šviesūs plaukeliai. Visa jos oda šviesoje atrodo minkšta – balti gyvaplaukiai sukasi ties ausų speneliais į šviesią miniatiūrinę viją. Jos smakras, akys, burna tokie moteriški. Veido nedengia plaukai – galva stipriai aprišta skara.
Ji turi įprotį įslinkti pas mane su mažu stalčiuku po ranka, stalčiuko viduje – balta dėžutė, joje laikomi visokie svarbūs popieriukai. Karts nuo karto sesuo mėgsta juos peržiūrėti ir atrinkti netekusius svarbos.
  Matau sesers akis, bėgiojančias tekstu, ir prisimenu ją tokią suirzusią maždaug prieš dešimt metų, kai sumaniusi lavėti, ji per dienas kuisdavo mano knygų lentynas ir desperatiškai griebdama vieną po kitos pyko, kad iš mano knygų neįmanoma nieko išmokti.
Jos visos apie fantazijas. Pati tokių galiu prikurti.
Apie kurią tu? – klausdavau akimis.
Egzistuoja tik idėjos, − iššvokštė, − „apskritimukų gerbėjas“...

  Anądien mano kambaryje susirinko daug žmonių: sesuo visas sienas nukabinėjo gatvėje sutiktų žmonių nuotraukomis.
Norėjau tau priminti, kokie jie skirtingi, − pasako ir šypteli.
Ji sušukavo plaukus, aprengė žaliais languotais marškiniais.
Pasikalbėk, − pasakė, − aš eisiu dar.
Uždarė duris. Ir tie kabantys sužiuro į mane. Kai kurie akivaizdžiai pozavo – įsirėmę į klubus, išlenkę nugaras, kiti pasiruošę sušaudymui, treti mojavo man be paliovos. Natūraliausiai atrodė trys raudonplaukės garbanės, kabančios toli viena nuo kitos. Atrodė, kad jų plaukai gyvena atskirai – juda, kur nori, vienur susikuičia, kitur pasišiaušia. Ir niekas jų nebandė glostyti, lyginti, rišti. Trys gyvos voverės ramiai žiūrėjo į mane. O jų plaukai sūkuriavo. (Gal ir sesers tokie – neatsimenu.) Žiūrėjom vieni į kitus, kol sutemo. Sesuo tą vakarą negrįžo. Neužsimerkiau. Klausiausi. Bet niekas nejudėjo. Ir dar kitas tris dienas.

  Baugu palikti jį vieną su plikomis sienomis trims su puse dienos, todėl išeidama visko prikabinėju: peizažų iš kiniškų kalendorių, iškarpų iš meno albumų, spalvotų priešinėlių iš vaikystės knygų. Nes kai jis žiūri į pilkas sienas, jo akys papilkėja. Nežinau, ką jose mato, tų akių aš nepažįstu. Ryškūs paveikslėliai tebepadeda man pačiai – regiu juo kaskart susirietus, kai koks nors labirintais atklydęs kvapas sučiumpa mano uoslę, įsiveržia į šnerves ir drasko mažais nagučiais. Tereikia užsimerkti  ir po kojom nebe baltos plytelės, o skaisčiai raudonas karpis kiniškame baseine. Jis žiūri į mane tokiom pilkom ramiom akim ir primena, kad po kelių dienų viskas ir vėl trumpam nurims. Pilkuma iš brolio akių pasitrauks, aš galėsiu grįžti ir vėl būti su juo.

  Šįryt sesuo įsmunka vidun.  Iš akių matau, kad nori kažką pasakyti. Įsibėgėjusi strykteli ant lovos, viskas linguoja, kartu linguojame. Jos oda kvepia lauku. Prie burnos priglaudžia ranką ir papučia šiltą orą, tada pauosto.
Panašu į dūmus, − sako. – O man atostogos.
Žinau. Matau.
Nieko neveiksiu, − sako. – Būsiu čia per dienas. Su tavimi.
Ji bando išsipirkti.
Paglostyk man plaukus, vovere, − sakau akimis. Žvangteli „Cerukalio“ buteliukai. Ji pajuda artyn. Ištiesia ranką. Uodžiu, bet niekuo nebekvepia. Akys nurimusios. Turėsim tris savaites. Paskui  ji vėl dings trims su puse dienos. O grįžusi sakys, kad turi atostogas. Pastarąjį pusmetį mudu taip būname. Lyg kitaip nebeįmanoma.
  Ji glosto man plaukus, sulipusius nuo ilgo gulėjimo. Stengiuosi neužsimerkti. Trys raudonplaukės voverės tebežvilgčioja nuo sienos. Kai užsimerksiu, jos būtinai bandys mane paglostyti.
2009-11-18 00:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-28 15:23
zirkles
Sugebi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-26 00:38
Avoir
Stipriai. Vienas geresnių tektstų, skaitytų paskutinėmis savaitėmis čia.
Iki Sibilės dar tolokai (mano nuomone, ji rašykams - jau ne lygis), tačiau priešais daugelį kitų - ryškiai.
Pasimokyti man iš tavęs detalumo ir istorijos "įrišimo".
Salut.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-23 23:22
tiesatechniskaineprieinama
Žinoma, kad tokie darbai yra pastebimi, tik ne visada atsiranda, ką po jais pasakyti, dėl visokių priežasčių. Man patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-20 23:34
Si bilė Sibire
keliu taurę už gebėjimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-20 12:09
Varinė Lapė
Uch...
Nieko negaliu pasakyt...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-18 17:24
Camel
Sugadintas aš, nepalietė manęs. Gaila, savęs, ne teksto. Veikėjų santykis įdomus. Teksto tiesiog nesuvalgiau, o perskaitęs dar susimasčiau. Už tai ačiū - peną mintis.

Ir ta gi, čia rimtas darbas. Kodėl visi skaito ir komentuoja dviejų sakinių nesąmones, o to kas gera nepastebi. Liūdnoka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-18 11:14
švo
Perkūniškai smulkmeniškas darbas. O tą smulkmeniškų lydi stambus planas. Greitas greitas. Taškas po taško.
Na ir tokia svetima nostalgija čia yra gera.
Nors verta čia komentuoti - autorė puikiai žino, kas čia gerai, nes nėra nieko blogo. Nepribursi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-18 01:46
Negimes
super,geras riebus 5 nuo manęs. nepriekaištingai...man tos voverės laabai patiko...:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą