Tarp aukštų kalnų

Slėniais vilnijęs, pievom nubėgo
(šalta man čia)
nerimo vėjas, kaulus užpildęs,
virpina stygas arfa.

Stebis paveikslas, savo spalvoto
bokšto šviesa,
drebančiai fėjai, smuiką graudinęs,
rąžosi trolis žiede.

Ploja orkestras, savo naivumui
salės tuštybė akla,
pienė, svajojusi šokti baletą,
snaudžia prie geldos kieme.

Vienuolės apsiauste, prieglobstį radus,
ilgesį glosto malda.