Ruduo man

Krenta lapų auksinių krūva.
Supa, suka mane nežinia.
Ruduo taip greitai į duris beldžia,
Bet atidaryti man nieks neleidžia.

Vieniems ruduo auksinis kvepia,
O man tik purvu jis viską slepia.
Kraujuoja upės ir kenčia medžiai,
Mirtis aplanko kasmet šioj žemėj.

Takai išminti ir kelių daugybė.
Kur pasirinkt, kur veda minčių begalybė?
Kiek laukt dar reikia man atgimimo,
Jei mirčiai tik aplankius ilgesys jau ima.

Kiekviena žemės mirtis visad skirtinga,
Bet kiekvieną ją man kažko vis stinga.
Gal šilumos, o gal didžios ramybės?
Tik tai nenoriu įstrigt šioj amžinybėj.