Pro „rožinius akinius“

Vakar ėjau pro kiemą pilną vaikų. Vieni verkė, kiti juokėsi, o dar kiti tyčiojosi iš verkiančių. Vieni vyresni, kiti  jaunesni. Jei tie verksniai būtų panašūs į mane, jie nusispjautų į kitų patyčias. Jie atkirstų tiems mažiams dar galingiau nei jie kirto jiems. Jie tikėtų savimi, nes į gyvenimą žiūrėtų pro rožinius akinius. Galvojau ar prieiti ir apginti tuos verksnius, bet pagalvojau, kad taip jie neišmoks būti savarankiški. Juk tolimesniojoje ateityje jiems teks susidurti su patyčiomis, jiems teks jas įveikti. Pagalvojusi nuėjau toliau ir kai paskutinį kartą atsisukau į tą kiemą įsivaizdavau kaip tie verksniai save apgina, kaip jie neleidžia iš savęs tyčiotis, kaip jie atkerta tiems mažiams. Tik tikrovė buvo kitokia. Jie stovėjo ir toliau verkė. Jie leido ir toliau iš jų juoktis.
Nusisukau ir nutipenau toliau. Priėjau prie stotelės, kurioje sedėjo dvi moterys. Viena iš jų pardavėja netoli manęs esančiame prekybos centre. Šūktelėjau:
- Laba diena! Kaip laikotės?
Neišgirdau atsakymo. Praėjo dvi minutės, o dar vis nėra atsakymo. Pagalvojau, gal kažkas netaip?! Bet mano mintį pertraukė kita mintis atėjusi į galvą: „Gi man nerūpi. „ Ir vėl į gyvenimą žiūrėjau pro savo rožinius akinius. Atvažiavo mano autobusas. Įlipau į jį. Nebuvo laisvų vietų. Visi vieni kitiems laipiojo ant kulnų. Staiga mane stūmtelėjo iš autobuso. Na, ir vėl atsiradau stotelėje. Įtūžau. Galvojau tuoj grįšiu į tą nelemtąjį autobusą ir išsiaiškinsiu. Autobuso durys dar vis buvo atidarytos. Jos tarsi laukė manęs. Pasitraukiau trys žingsnius atgal ir autobuso durys užsidarė. Mano autobusas nuvažiavo, o aš likau laukti kito. Buvau dar vis tokia pat įtūžusi. Raminau save. Po kelių minučių vėl buvau ramutėlė, nes į viską pasižiūrėjau pro rožinius akinius. Juk iš kitos pusės gerai, kad manęs ten nebuvo. Nepatyriau skausmingo kitų žmonių laipiojimo ant mano kojų, ir neteko stovėti suspaustai, o ir mano autobusas važinėja kas penkias minutes.
Buvau alkana. Mano pilvas gurgė kaip išprotėjęs. Atrodė taip, tarsi žarna žarną ryja. Išsiėmiau pinigus kuriuos radau savo kišenėje. Suskaičiavau savo „santaupas“. Tik dėja, nelabai buvo ką skaičiuoti. Turėjau 65 centus. Pigiausias produktas buvo turbūt kokie 2 litai. Garsiai nusikeikiau. Paraudau, nes atrodžiau, kaip nesveika mergaitė šnekanti su savimi stotelėje. Gerai, kad manęs matyt niekas neišgirdo. Visi toliau elgėsi įprastai. Kol stovėjau ir nieko nedariau mano pilvas ir toliau gurgė. Nusipirkau kramtomą saldainį, kuriam man užteko pinigų. Įsimečiau jį į burną. Tuo metu negalvojau, kad įvairios kramtomos gumos skatina dar didesnį alkį. Mano pilvas dar garsiau gurgė. Pagalvojau, kad iki namų man tik penkiolika minučių kelio, o autobusas turėtų po poros minučių atvažiuoti. Vėl į gyvenimą žvelgiau pro rožinius akinius. „Štai ir mano autobusas“ pagalvojau pamačiusi jį iš tolo. Luktelėjau, kol jis privažiuos iki manosios stotelės ir įlipau. Jame nebuvo tiek žmonių, kiek praeitame ir manęs niekas neišstūmė. Susiradau sedėjimo vietą, ir nusišypsojau sau. Pavažiavus tris stoteles į priekį, į autobusą įlipo vidutinio amžiaus pakeleivė. Ji į visus žvelgė piktu žvilgsniu. Užsimerkiau ir nusprendžiau atsipalaiduoti. Buvau pavargusi. Akys tiesiog norėjo pailsėti. Po poros minučių pajaučiau badymą į petį. Išsigandusi po truputį atmerkiau akis. Ten buvo ta pati moteris. Tik dabar ji buvo jau su kontrolės kortele. „KONTROLIERĖ“ verksmingai nuskambėjo mano balsas mintyse.
- Prašome talonėlį.
- Emm.. Amm.. Tuojaus.
Pradėjau vaidinti nesuprantančią pakeleivę pametusią talonėlį. Ieškojau jo po visas kišenes, žinodama, kad nerasiu. Juk aš jo ir neturėjau...
- Panele, greičiau. Jūs ne viena šiame autobuse.
- Nerandu, - susinervinusi atsakiau. Ir toliau vaidinau ieškančią.
- Eikite nusipirkite talonėlį, arba greit jūsų tėvai gaus piniginę baudą už Jūsų važinėjimą be talonėlio.
Nieko nepasakiusi atsistojau ir nuėjau prie vairuotojo kabinos. Būčiau nusipirkusi talonėlį, bet prisiminiau, kad neturiu pinigų. „PO PERKŪNAIS“ ištariau mintyse. Nežinojau kas geriau, bandyti bėgti pro tuoj atsiversiančias duris, ar grįšti pas kontrolierę ir pasakyti, kad neturiu pinigų. Gal ji būtų pasigailėjusi. Liko viena stotelė iki namų. Jaučiausi apgailėtinai. Tuo metu kol aš tariamai pirkau bilietą kontrolierė tikrino kitų bilietėlius ir kartais mestelėdavo akį mano pusėn. Mane gelbėjo eilė iki vairuotojo kabinos. Nusprendžiau ir šįkart į viską žvelgti pro rožinius akinius.. Man šautelėjo mintis! Nusprendžiau sulaukti savosios stotelės ir išbėgti. Pasigirdo mano stotelės pavadinimas, kontrolierė buvo nusisukusi. Pasakiau sau „dabar arba niekada“ ir išbėgau iš autobuso. Durims užsidarius mačiau kaip piktai į mane pro langelį žiūri kontrolierė. Parodžiau jai liežuvį ir nuėjau. Pasijaučiau vaikiška, bet man buvo gera. Ėjau toliau ir galvojau, kad į gyvenimą žvelgti pro rožinius akinius netaip jau blogai, juk tada žinai, kad visos situacijos turi išeitį. Buvau patenkinta savimi ir savo požiūriu.