Ramybės sonetas

Iš kur tu ateini, gimtų namų ramybe,
Saldi, skalsi tarsi ruginė duona?
Kregždelės šaudo palei seną kluoną,
Rugienose voratinkliai jau sidabru sužibo.

Semiu ramybę saujom ir prausiuosi,
Semiu, ir mano širdžiai palengvėja...
Prakalbinęs ankstyvą ryto vėją,
Nakty po žvaigždžių lietumi sustosiu.

Taip tirpsta laikas, Dievo dovanotas,
Krašte, kur užgimiau seniai,
Kur džiugina mieliausi reginiai, -
Nurimsta čia jausmai, pailsi protas.

Kokia skaisti gimtų namų ramybė, -
Byloja pilnatis, danguj sužibus.