kitas

Bandydami suprasti kitus iš tiesų tik bandome pateisinti save. Skamba tarsi moralo pradžia, o juk moralizuot galiu tik savo asmenį. Jaučiu, kad nuolaidžiauju moraliniams įsitikinimams ir po truputį atsisakau elementariausių  principų, beto pradedu pateisinti savo įkyrumą. Skamba kaip šalto vandens kibiras savanoriškai pilamas tik dėl to, kad patikrinti ar ausys vienodai jaučia šaltį kaip ir kojų pirštai. Bet aš tik bandau suprasti kitą. Kitu kampu stebėti situaciją, pažvelgt į save iš šono. Anksčiau kažkaip geriau sekdavosi, dabar viskas baigiasi kaži kokiu verkšlenimu apie kito supratimą. Velniškai norėtųsi kam nors trinktelt, gal nestipriai, taip sau, kaip sakoma „ stob znal“ . Manau tokiu atveju žmogus tikrai neužsimtų bandymais suprasti manęs. Vedu prie to, kad žodžiai, frazės, mimikos ir atsakymai tylėjimu daug stipriau smūgiuoja nei fizinė jėga. Tik smūgio tašku pasirenkamas ne kūnas, o ego, jei nepasiseka tada protas, o visai prastu atveju dvasia. Jau kuris laikas analizuoju viena asmaninę gyvenimišką situaciją ir niekaip negaliu suprasti to kito. Ir gražiuoju, ir piktuoju, o atsakymų kaip nėra taip nėra.
Kitas. Kitas atsiranda tada kai jauti nelabai logiškai paaiškinamą trauką dar mažiau logika aiškinamiems dalykams. Kiekvienas tai gali įsivaizduoti skirtingai: vienam tai bus sraigės skandinimas, kitam neskoningų knygų skaitymas, bandymai užsiimti bėgiojimu ir sveiku gyvenimo būdu sekančią diena po stiprių išgertuvių ir t. t.  O būna ir taip, kad prabundi vieną dieną ir suvoki, kad žmogus, su kuriuo praleidi visai nemažai savo laiko yra visai ne tas, jis tas „kitas“, atsiradęs iš tavo snaudulio ir nuobodulio gyvenimo verpetams, įsijautimo ir patogaus planavimo, ritmingo džiugesio ir neišgyvento emocinio šoko. Geriausia į tai nekreipti jokio dėmesio, bet nežinau ar kam nors yra tai pavykę (patart juk galima..). Tada imi analizuoti situaciją, žiūrėti visai kitu kampu, veltis į slogius apmąstymus ir suvokimo pelkes.. Anksčiau ar vėliau įvyksta nušvitimas. Pagaliau supranti, kad vėl patekai į savo vaizduotės pinkles, kad suteiki pavidalą savo troškimams, savo baimėms, savo poreikiams, ir kitas dažniausiai nebūna niekuo dėtas, tada belieka karčiai nuryti savo bejėgiškumą situacijos atveju ir bandyti sugryžti į normalų bendravimą, suvokimą ir tiesioginį matymą. Per vėlu. Kitas jau seniai tave perprato, o tu vis kapstaisi ieškodamas skylės pro kurią visas marazmas sutekėjo tavo galvon.
Norėčiau užbaigt keliais protingais sakiniais, tik vertimas bus tiesioginis (pažodinis) iš vokiečių kalbos, o ne jau skaitytas lietuviškuose vertiniuose.
Mylėk kitą, kaip save patį.
Kiekvienas sau yra kitas.