Buvo gera

Šiame bute aš pirmąkart. Vyras, sėdintis prieš mane ir mintyse nejaukiai dėliojantis žodžius, man tėra pažįstamas. Žinoma, būdami tarp kitų, vienas kitą vadiname draugais – mokyklos draugais... Bet nei tada, nei dabar šis žodis netiktų mūsų santykiams apibūdinti. Taip, susitikdavom, atlapom širdim valandų valandas diskutuodavom apie visų prasmingiausią nieką.
Ir dabar, per atstumą sukritę į raudonos odos fotelius mes bandom suregzti kažką prasmingo, kaskart pakeldami ir nuleisdami mažyčius espresso puodelius ant mus skiriančio stiklinio stalelio. Kažkuris kažkuriai dėkoja, kažkuri atsidėkoja kažkuriam už kažką.
Vėlu. Pakylu. Ištiesiu ranką. Atsiveikinu. Nesusipratusi, nevisai suprasta, vengdama tiesiai žvelgti į akis kažką mandagaus suveblenu ir aš jau kitąpus durų.
Keli žingsniai laiptais žemyn. Stop.
Nuo durų jis žengia kelis žingsnius stiklinio stalelio link. Stop.
Abu nesusipratę, abiem kažko trūksta. Tiek žodžių, o svarbiausia liko tyloje.
Stop. Sustingusi akimirka.
Abiem kažko trūksta.
Jai trūksta šalia stalelio palikto skėčio.
Jam trūksta jos...
Keli laiptai atgal.
Keli vyro žingsniai atgalios prie laukujų durų.
Aš įeinu į butą ir, nebaigusi sakinio apie skėtį, jau esu jo glėby. Regis, tik šią akimirką susivokęs, jis traukia mane į vidų, įsisiurbia tiesiai į lūpas. Dar bandau žiopčiot, dar rezgu protingą mintį. „Dar... mes gi ne, aš gi ne.. Tu man ne... “ Viskas. Dabar mintyse tik jo karštom lūpom bučiuojami mano akių vokai. Šiltas alsavimas į kaklą, palei ausis... „Aš.. “ – dar bandau prisiminti, ką norėjau sakyti. Atsimerkiu. Rudos žvėriškai žybsinčios akys žiūri tiesiai, tiesiau nei tiesiai. Nepaleidžia mano žvilgsio. Žvėriškos akys per akimirką perpranta, kad išties niekur nenoriu bėgti. Skvarbus žvilgsnis pagauna mano pasimetusių lūpų kamputyje trupinį šypsnio.
„Ššš... “ Tai prasmingiausi, per visą ilgą mandagų vakarą iki skėčio, jo ištarti žodžiai. Lyg pagavęs mane dvejojančią, dar karetelį „š. š. š... “
Viskas.
Jo rankos, jo stiprios rankos kelia mane. Jo skvarbus žvilgsnis per užmerktas akis veria mane kiaurai. Jo stiprios rankos... Žemyn... žemyn... žemyn... Mes vis dar prie laukujų durų... Visai juk greta aistra plieskiantis židinys, raudona oda traukti baldai, tas pats stiklinis stalelis ir kailio kilimas. Blausi virtuvinės spintelės šviesa ir ryškiu raudoniu tvieskiantis židinys. Aš silpstu, aš tirpstu. Dar prie durų, dar prie laukujų durų jo lūpos apsistoja ties džinsų saga. Jo putlios deginančios lūpos žaidžia ties diržo linija. Man atima žadą... Aš taip senai buvau lytėta vyro. Jis apnuogino mane nenurenginėdamas. Kaistančios lūpos. Meistriškai, vis dar prie durų jis slysta žemyn. Tvirtom vyriškom rankom žemyn. Aš kaistu, aš tuoj neteksiu sąmonės. Aš jau vienais apatiniais ir nebenoriu, kad jis ilgiau delstų. Mikliu judesiu kilsteli mane leisdamas apsivyti kojomis jo liemenį. Regis, tik viena ranka nevulgariai prilaiko ties sėdmenimis. Kita tuo tarpu šiurpuliukais bėgioja po apnuogintą nugarą. Apsvaigusią ir nekantraujančią lėtai nuleidžia ant kilimo.
Staiga, lyg prisiminusiai doro sekso taisykles, man parūpsta, ar jam malonu. Ką aš turėčiau daryti? Kaip elgtis? Nekordinuotais judesiai nevalyvai griebiuos prie jo diržo sagties... Ir „š.. š.. š.. “ Aš nenustygstu. O jis - „Ne ta tu, kuri mane turėtų tenkinti... “
Supratau, nebesigilinu...
Jam nereikia, kad juo rūpinčiaus. Jis jaučia aistrą, malonumą vesdamas iš proto mane. Aš šiandien karalienė. Mane ant rankų nešioja. Manim rūpinas ir svaigina. Dar suveblenu, kad jis saugotūs ir išgirdus tą patį prasmingiausią „š. š. š“ nebesigilinu... Dabar jaučiuosi saugi... Tvirto vyro glėby... Lėtai į mane besiskverbiančio vyro glėby... Žvilgsniu, rankomis, judesiu... Nebekankina mintys, kaip jausiuso po to. Kaip į akis žiūrėsiu. Aš mėgaujuos akimirka: spragsinčiu židiniu, sirpstančiom lūpom, krūtis glėbiančiomis plaštakomis, po visą kūną bėgiojančiais šiurpuliais ir svaigiais jo žodžiais... Žodžiais, kurie neištarti, kurie pasislėpė po deginančiu žvilgsniu. Gal, jei įkvėptų, jei atitrauktų lūpas nuo mano kūno, ir suregztų sakinį. Bet kam? Ačiū, kad tyli. Ačiū, kad svaigini. Ačiū kad švelniai žaizdamas su speneliais nepamiršti alsuoti i mano jautrų kūną. Ačiū, kad lūpos leidžiasi žemyn, slysta vidine šlaunų puse... Iš lėto leidžiasi ir vėl kyla.
Aš jau nebe aš. Ištirpusi tarp kailinio kilimo, liepsnos aistros ir tavo glėbio.
Tu visur – ore, tyvuliuonačiame virš mano kūno; kvape, besismelkiančiame į smegenis. Tu tyloje, pertraukiamoje sprangsinčio laužo. Tu manyje...
Dar. Šiek tiek, dar... Dūstu... Džiūsta burna... Pagriebus atkimštą sauso putpjančio vyno butelį užsiverčiu godžiai rydama.. Dar… ir… ačiū.

Gulėdama šalia ir žvelgdama i blėstančią židinio ugį lėtai atgaunu sąmonę... Tu snūduriuoji. Mano sąmonė šviesėja, o tu grimsti į palaimingą miegą... Dabar aš jaučiuosi gerai. Susisupu į beprotiško minkštumo pūkuotą baltą antklodę. Užsiropsčiu ant tavo nugaros. Tu snūduriuoji. Dabar man knieti pasirūpinti tavimi. Šiąnakt davei man tai, ką jau senokai buvau patyrusi. Tu vertei mane jaustis reikalinga, tu rūpinaisi manimi. Tu buvai manyje.
Mano pirštų galiukai lėtai bėginėja tavo nuoga nugara. Tu veidu įsikniaubęs į kaillinį kilimą. Viena mano ranka tvirtai laiko putojančio vyno butelį, kitos pirštų galiukai ropinėja tavo nugara. Šampė, vyras, smilkstantis židinys - „I am alive! “
Išilgai nugaros užčiuopiu randą. „Nesibaigiantis randuotas gyvenimas“... Dar pora gurkšnių... Dar keli masažiniai ratai... Tu pailsai rūpintis šiąnakt manimi. Tu miegi. Tyliai tyliai ir nepajudindama užkloju tave... 6: 00 nustatau žadintuvą. Nesitikiu, kad dėl manęs keistumei dienotvarkę.
Susirangau pintame krėsle, stiklinėje nuo lubų iki žemės nišoje. Nugara į židinį, veidu į šaltu stiklu slystančius vandens lašus. Plonyt plonytelis, baltas, pūkuotas, minkštas švelnus audinys mane gobia. Susiraitau krėsle. Minkčiausi pūkai mane glėbia... Man gera...

Tarp sapno ir realybės išgirstu tavo žadintuvą. Regis ir snūduriavau, regis ir ne... Nekrutu, nejudu... nesigilinu.. Girdžiu, taip – girdžiu tavo nustebimą... Užmerktom akim matau kaip nerangiai keliesi, graibai žadintuvą, akimis ieškai po kambarį manęs... Užsnūstu...
Šiltas lėtas tavo lūpų prisilietimas į mano kaktą... Tu nieko netari. Tu išeini...

Rytas. Neklaužados lašai vis dar vinguriuoja šaltu stiklu žemyn... Belapiai medžiai ir pilkos gatvės. Man gera. Mano sąžinė rami. Šią akimirką man gera. Man netgi nerūpi „o kas dabar“.  Vis dar susisupusi į minkštutėlį audeklą žvilgsniu permetu kambarį. Tu netarei nė žodžio, bet palikai karštos kavos... Tu manęs nepažįsti, nors, pasirodo, pakankamai tiek, kiek reikia pažinoti moterį...

Keista, bet jaučiuosi gerai.

Žengdam pilka gatve, jaučiuos lyg raudonu paltuku pasidabinusi.
Tu man netarei nei žodžio... Žodžio, kurio man ir nereikėjo.
Aš tiesiog mėgavausi kava...