Daugiau jau niekados

Buvo vakaras arti pradžios,
tamsioj migloj vis skendo veidas Jo.
Prisilietimas rankos Jo tvirtos,
ir toksai liūdnas balsas nuojautos,
jog daugiau jau niekados,
Jis manęs nepabučiuos.

Nujautimas mano,
tapo tikruma liūdna...

Vidurnaktį po pilnu mėnuliu,
Viduržėmį per speigus, kritulius šalnų.
Girioj prie užgesusių laužų,
Man rodosi visur ir visados:
buvo vakaras arti pradžios,
tamsioj migloj vis skendo veidas jo.