Karoliui

Tavo vienišumas man nejaukus,
Žaluma kaip katino tavų akių.
Pakerėjo ir uždarė su tavim narve,
Praėjo laiko, ištrukau.
Nieko neradau, o narve visgi buvo geriau...

Kaip norisi verkt, kai matau salia tave,
Užsidariusį ir pavargusį nuo rutinos šioje erdvėje.

Tik dėl tavęs patikėsiu,
Ko niekad nedariau,
Gal šyva, gal dievas ar Buda...?
Po velnių, kas geriau?

Sudėsiu dvi rankas į vieną
Ir melsiu visgi dievą, kad leistų
Ištrint tas tūkstantį devyniasdešimt penkias dienas.
Paverst į nieką,
Ir niekada nebegrįžt į jas...

Nors fontanais trykš iš žemės skausmas tų dienų
Nepamiršk kad pasiilgstu ir vėjas nuneš ašarą kitur...