Ko toks surūgęs?

Išgirstu garsiai kaukiančią sireną. Iškart, galima sakyti, šoku iš miego ir bandau suprasti, iš kur tas garsas. A, taip, nuostabusis žadintuvas mane pakelia naujai ir, aišku, puikiai dienai. Gaila, tačiau negalima nustatyti ramios ir neskardžios melodijos, nes taip tiesiog vėl užmigsiu išjungęs tą nelemtą prietaisą. Iškritęs iš lovos ir nuėjęs virtuvėn prisimenu Didžąją Maisto Taisyklę – kas skanu, tas nesveika arba per ilgai užtrunka paruošti. Na, ką padarysi – įsijungia autopilotas ir be daug galvojimo sumuštiniai ir kava jau ant stalo. Ko dar trūksta rytui? Iš vaikystės prisimenu, jog televizoriaus. Vaikystėje viskas paprasčiau: ryte pasižiūri kaip vėžliukai nindzės kovoja prieš blogį ir laimingas keliauji į mokyklą, tačiau paaugus atsiranda poreikis žiūrėti žinias. Ten vietoj bereikšmių filmukų galima sužinoti daug ypač naudingos informacijos – kiek žmonių mirė per naktį, kiek pinigų kas prarado, šiaip blogų naujienų ir, žinoma, orus. Na, šįryt galbūt apsieisiu be televizijos. Mano išsigelbėjimas – radijas. Kas jau kas, bet radijas visad liks žmonių draugas, mano irgi. Gerai, kad yra bent kelios stotys, grojančios senas dainas. Naujos dainos labiau pagrįstos garsiu „bytu“ nei tikra daina. Kad ir kaip ten bebūtų, kaip ir visi geri dalykai, pusryčiai galiausiai baigiasi ir tenka ruoštis į darbą. Prieš išvažiuojant visada būna drama – šuo nenori būti paliktas vienas. Ar išvis yra graudesnių dalykų nei šuns akys atsisveikinant ir kauksmas uždarius duris? Nemanau.

Prieš išvažiuodamas iš kiemo dar bent penkias minutes pro langą stebiu, kaip kitas vairuotojas iš paskutiniųjų bando išsisukti pakankamai, kad galėtų išvažiuoti. Dabar man kyla visokiausių teorijų: „Gal tas šunsnukis specialiai ten sukinėjasi, kad mane paerzintų? “, „turbūt Dievas Visagalis jam pagailėjo vienos chromosomos ir dabar žmogelis neturi pakankamai proto, kad suvoktų, jog ką tik grįžo į pradinę stovėjimo poziciją? “ ir taip toliau ir panašiai, kaip sakoma. Patyręs daug nesėkmių ir šiaip nuotykių nuostabusis vairuotojas pagaliau pasuka išvažiavimo link ir aš paskui jį. Žinoma, važiuoju būtent už jo, kad suprastų, jog man nepatiko laukti. Kas tyko išvažiavus iš kiemo? Ogi didžiausias Vilniaus džiaugsmas ryte ir po darbo – spūstys, spūstys ir dar truputėlis spūsčių. Kadangi laisvu laiku esu mokslininkas-stebėtojas, sėdėdamas šiuose „kamščiuose“ turiu laiko mąstyti ir klausti savęs: „Kodėl kita juosta visada juda greičiau? “ „Kodėl būtent man, būtent dabar įsijungė raudona, nors daugybė žmonių prieš mane pravažiavo? “. Kai žmonija atsakys į šiuos klausimus, mes patirsime savo civilizacijos apogėjų. Tačiau stovėjimas spūstyje – tai ne vien mąstymas, tai taip pat yra kova dėl būvio ir geresnės vietos. Argi ne puikus jausmas beprasmiškai užlįsti prieš kitą automobilį, jei atsiranda nors menkiausias tarpelis? Tos kelios sekundės pirmavimo prieš žmogų, kuris liko už nugaros, yra nuostabios. Bet žinote, kas mane džiugina labiausiai? Tas riterių kavalerijos, pasileidusios tiesiai į priešų gretas, jausmas, kai visa eilė mašinų kartu dirba, kad nepraleistų „chamo“, kuris jaučiasi svarbesnis už visus ir gali lįsti į patį priekį. Laikykitės, broliai! Galiausiai po visų savo riteriškų žygdarbių „atjoju“ į stovėjimo aikštelę prie nuostabaus šiuolaikinės architektūros pastato, kuriame dirbu tai, ką norėjau veikti visą gyvenimą – pildau popierius. Tiesiog svajonės išsipildymas!

Variklis išjungtas, durys užtrenktos, langai uždaryti ir žibintai nešviečia. Patikrinęs, ar viskas gerai, patraukiu įėjimo link. Pirmas veidas, kurį pamatau kiekvieną mielą rytą, budėtojo. Nežinau kaip yra iš tikrųjų, bet atrodo, kad vargšas žmogelis šitoj pačioj vietoj sėdėjo dar tada, kai aš pirmą kartą išvydau dienos šviesą.
- Labas rytas, - pasakau, tuo pat metu galvodamas, koks jo vardas.
- Labas, - burbteli jis, tikriausiai skaičiuodamas, kiek tūkstančių kartų tai jau sakė.
Daugiau pasakyti nebuvo ko, todėl norėdamas išvengti nejaukios tylos (mes visi jos nekenčiame, ar ne?) nuskubu tolyn. Praėjus koridorių ir pravėrus duris, man atsivėrė naujas ir nuostabus horizontas - bent dvi dešimtys stalų, apkrautų moderniausia technika, kad tik mes popierius pildytume greičiau, fakso aparatai, skeneriai ir popieriai, popieriai ir dar daugiau popierių. O kad būtume savimi patenkinti, prie durų dar kabo motyvacinis plakatas - kalno nuotrauka su užrašu „Ambicijos: siekite užkopti kuo aukščiau“. Nuo savęs dar pridėčiau: „Cha, išdūriau. Lyg tokia stora biuro žiurkė galėtų kažkur užkopti“. Taigi linksmu žingsniu patraukiu savo vietos link. Nepatikėtumėt, kokių spalvingų žmonių čia yra. Nuo tikrų pokštininkų iki net didesnių filosofų nei aš pats.
- Sveikas! - o ne, tik ne šitas visų draugas, negi man vienam nepatinka „paplepėti“?
Nuostabiausia žmogaus turima galimybė - vaidinti, kad neišgirdo. Ką gi, patraukiu toliau. Kiekvieną rytą visus žmones praeinu ta pačia tvarka, todėl net galiu nuspėti, kas bus toliau - juokelis nuotaikai praskaidrinti!
- Morkau, - mano vardas man niekada nepatiko, - ko kiekvieną rytą surūgęs? Turbūt kai jau nusišypsosi, ateis pasaulio pabaiga, - šį sakinį palydėjo juokas.
- Hehehe, - kiekvieną kartą man baisu, kad juokas atrodys netikroviškas.
Po šio malonaus pokalbio pagaliau pasiekiu savo stalą. Bent šičia pasisekė - dirbu su žmogumi, su kuriuo bent galima pasėdėti be privalomo „paplepėjimo“. Už posakio „jei neturi ko pasakyt, geriau nesakyk nieko“ nesilaikymą turėtų grėsti bent jau baudžiamoji atsakomybė.
- Dar vienas nuostabus rytas? - paklausiu spausdamas ranką.
- Kaip visada, kaip visada, geriau nebūna, - šią, gal kiek netiesioginę Kazio frazę lydi mūsų abiejų šypsenos. Senoviniai vardai turi keistą požymį - jie vienu metu ir keisti, ir įprasti.
- Tai kibkime į darbą? - duodu startą pradėti barškinti klaviatūrą.
- Pirmyn!
Kartais iš tikrųjų keista, jog su vienu iš savo geriausių draugų beveik niekada nešneku tiesioginėmis frazėmis. Ką padarysi, taip linksmiau.

Kompiuteris yra pragaro mašina - žaidžiant kortomis arba ką nors piešiant viskas visada veikia puikiai, tačiau tik pabandykite išsaugoti dokumentą ir UPS! viskas užstringa, sistema patiria „katastrofišką“ klaidą (taip, būtent taip ir vadinasi) ir galiausiai paaiškėja, kad niekas neišsisaugojo. Žmonės bando teigti, jog vaikai smurtauja dėl kompiuterinių žaidimų, tačiau aš žinau, kaip yra iš tikrųjų, - tai yra kompiuterių nestabilumo kaltė. Ką gi, teks viską pildyti iš naujo. Nuo šios nemalonios procedūros bent pusvalandžiui išgelbsti pietų pertrauka. Su Kaziu einam į vieną netoliese esančią valgyklą, kur viskas ganėtinai pigu. Iš tikrųjų valgyklos yra nuostabi vieta nemalonioms socialinėms situacijoms. Štai pagaliau sriuba, kepsnelis ir kompotas atsirado ant mano padėklo ir jau ėmiau dairytis vietos, bet, savo nelaimei, pamačiau sėdint vieną pakankamai maloniai atrodančią merginą, su kuria kartu dirbu. Ji irgi pamatė, kad aš ją pastebėjau, todėl kažkur kitur eiti jau būtų nemandagu. Bet ten sėstis irgi nenoriu. Et, kvaila dilema. Pasvarstykime, kas būtų, jei nueičiau prie jos. Sakykime, nueinu ir atsisėdu. Niekada su ja nesu šnekėjęs, vardo irgi nežinau. Pirmąkart šnekant su žmogum tyko įvairiausi pavojai: jei pajuokausi kandžiau, iškart pasirodysi piktas ir nedraugiškas, jei pajuokausi prastai, iškart pasirodysi toks pašnekovas, kurio reikia vengti. Didžiausias prakeiksmas - mokėti atskirti, kada pašnekovas juokiasi nenuoširdžiai. Nemokant atskirti galima niekuo nesirūpinant sau pokštauti, o štai mokant tvyro nuolatinė įtampa. Ir išvis, kodėl humoras toks svarbus? Kodėl gi nepadiskutavus apie tai, ar Darvino evoliucijos teorija yra teisinga ir kodėl? Žodžiu, reikia greičiau ką nors pasakyt, o ne sėdėti ir mąstyti, ką sakyti, o ko ne.
- Labas.
- Labas.
- Ką manai apie Čarlzo Darvino iškeltą evoliucijos teoriją?
Eeee, ne, geriau pasirinksiu kitą variantą. Per daug nesijaudindamas, atsisėdu vienu suolu toliau. Trumpą laiką pajaučiu keistą žvilgsnį už nugaros (esu skeptikas ir netikiu dvasiniu ir „kitu“ pasauliu, tačiau kaip įmanoma iš tikrųjų jausti žvilgsnį?) tada pasiruošiu įrankius ir kimbu į maistą. Greitai iš paskos atseka su maistu ir Kazys.
- Tai eilinį kartą pasirinkai asocialiąją sėdėjimo vietą, ar ne?
- O jūs, gerbiamasis, eilinį kartą pasekėte man iš paskos, - žodį „gerbiamasis“ pabrėžiau ypač.
- Nesiginčiju.
- Ir gerai, vis tiek būtų beprasmiška. Ir ne tik šiuo klausimu.
- O štai dėl to jau būtų galima ginčytis.
- Ir kokie gi būtų jūsų argumentai? Vis tiek aš esu absoliučiai teisus dėl visko.
- Na, visų pirma teisiam dėl visko būti neįmano..., - įmečiau jam į sriubą bulvių košės, -  Ačiū, labai ačiū.
- Visada prašom. Juk sakiau, kad ginčytis beprasmiška.
- Išties.
Po eilinės mano pergalės ginče pavalgome tylėdami ir grįžtame prie popierių pildymo.

Variklis užvestas, šviesos įjungtos, diržai užsegti ir radijas groja. Paskutinį kartą šią dieną pasigrožiu stovėjimo aikštele ir skambant Armstrongo „Koks nuostabus pasaulis“ išvažiuoju namo. Šuo kažkaip stebuklingai žino, jog artėju ir dar net nepakilus liftu iki laiptinės girdisi lojimas. Šito, kaip ir daugelio kitų dalykų, niekada nesuprasiu. Atidarius duris iškart bando užšokti ant rankų, vizgina uodegą ir skardžiai loja. Va kur draugystė. Buvimas namie lyg ir niekuo neišskirtinis - ir vėl neprisiverčiu nieko paskaityti, įsijungiu filmų, atsiguliu ant lovos ir pasiguldęs šunį pašonėj galiausiai užmiegu.

Išgirstu garsiai kaukiančią sireną. Iškart, galima sakyti, šokteliu iš miego ir bandau suprasti iš kur tas garsas. Ir staiga užklumpa keistas deja vu jausmas.