Tamsioji fantasmagorika: šizofrenijos ir (televizoriaus) egzistencijos tema

pastaba: I dalis šio juodraščio publikuota kitame elektroniniame puslapyje. Be to, rašymas inicijuotas konkrečiu tikslu (kurio nepavyko įgyvendinti)

I dalis

Retorinis klausimas: ar šiuo metu galėčiau mąstyti kitaip bei iš savęs išrašyti kitą poziciją šiuo klausimu?


Ground zero: vienintelis tikras dalykas, ką aš galiu pasakyt apie save – mąstau, vadinasi egzistuoju (cogito, ergo sum). Tačiau nepaneigsime (o gal tik aš vienas), jog mūsų sąmonė dažnai nuklysta į tolesnius minčių klodus nei pradinis susivokimo taškas . Kuo silpnesni esame tuo paprasčiau nutolti į paviršutinišką būtį. Kitą vertus, gyvenimas ir mes (jei tokie esame) jame - tarsi iliuzija valdoma nesuvokiamos energijos, nesuvokiamo užkulisio lėlininko. Taigi esti ir kažkokio viršsuvokiminio kosmoso – tvarkos. Žmonės ją linkę vadinti Gamta, Dievu, Likimu, aš tai įvardinčiau kiek drastiškiau...
Ground zero-  aukščiausias pažinimo taškas, o visa kita... Visa kita yra vienas didelis sapnas, migla, kuri man netik nesuvokiama, bet ir regima kaip besaligiškai kintanti realybė. Arčiausia šio neapčiuopiamo sąmonės taško plyti melas, farsas ir apgaulė - bėgiojantis bei nesugaunamas mintimis egzistencializmas... tai ne kas kita, kaip skvarbūs žodžiai ir chaotiškos idėjos neleidžiančios nurimti. Neretai savęs klausiu-  kodėl vaidinu šiame spektaklyje, skambiai vadinamu – „Gyvenimas“ … be pabaigos (ji tik nuspėjama ir nenumaldomai artėjanti) ir kada šis pasirodymas prasidėjo (to irgi nepamenu. Tad manasis gyvenimas yra tarpinis prisiminimų ir patyrimų epizodas tarp pirmojo ir paskutinio širdies dūžio)? Kada aš tikras ir kodėl nesuvokiu kas su manimi darosi? Begalybė klausimų, kuriais užpildau asmeninį (be trokštamo privatumo) buvimo savimi kelią...
Šie būties klausimai tokie sunkūs mūsų kasdieniam mąstymui, todėl pasirinkti lengviausią patyrimo ir pojūčių alternatyvą nėra taip sunku. Pavyzdžiui Tu, gerbiamas skaitytojau, jei nepasiuntei manęs su visa šia rašliava velniop, esi vienas iš nedaugelio randančių šiuose žodžiuose kažką artimą ir pažinto. Atkapstai sąsajas su savajame intelekte ir patyrimų pasaulyje glūdinčiais simboliais. Tačiau, kadangi (nevartotinas žodžių junginys) šis straipsnis yra užsakomasis, diskurso rakursas privalo nukrypti    Jums netikėta linkme.
Visą homo sapiens egzistavimo laikotarpį, homo stengėsi palengvinti savo buitinį, kitaip materialųjį būvį. Ir štai, peršokant nesuskaičiuojamą gausą šimtmečių nuo jo atsiradimo momento– minėtas lėlininkas žmogaus rankomis sukūrė televizorių - alterrealybę sunkiai suvokiamoje realybėje. Daugeliui aptingusių protų ir kenčiančių sielų tai tapo vaistu nuo sunkiai įžvelgiamos bei slegiančios jų egzistencijos reikšmės. „Prozako karta, valium‘o adiktai“ – šiandieną visur kur tik pažvelgsim. Nemeluosiu, ne išimtis esu ir aš - prie lovos mėtosi pigusis valerijonas ir tabletės skambiu pavadinimu –  SEDATIF PC . Kodėl aš tai viešinu, iškils Jums klausimas. Dėl to, jog noriu save suvokti- egoistiškai ieškau atsakymo per Jūsų, mano mielieji, suvokimo prizmes. Visais galimais kanalais ieškau mane pažįstančio žmogaus... asmens, kuriam kils ne gailesčio ar užuojautos jausmai, bet kurio mintys bus rezonuotos (suvirpintos) manųjų.
Jaučiu dar vieną literatūrinę atsakomybę prieš tęsiant - turėčiau skaitytojui (jei tokių atsirado) paaiškinti šį pernelyg sudėtingo, nenuoseklaus ir, be abejonės, nelogiško straipsnio, kurio nedrįstu vadinti kūriniu, negatyvumą. Pastaruoju metu mano slogios mintys įtakoja groteskišką rašymą, todėl bet kas, kas sukuriama ir išeina iš manęs, gimsta tamsiomis spalvomis. Ir gvildenama tematika šiame „pornografiškai“ nenuosekliame tekste, nėra išimtis. Be kita ko, aš džiaugiuosi, kad man pavyksta sujungti kelis žodžius į sakinį, tuo metu kai galvoje vyksta karas, o ką jau kalbėt apie minčių reiškimą. Bet kaip ir Lock‘as, rašau sau, su galimybe būti išgirstas Jūsų.

Tęsiant estetiškai gražią pasakojimo parabolę, derėtų grįžti prie niekam neįdomaus televizoriaus momento, tačiau paerzinkime šiuos Jūsų lūkesčius ir lėtai perženkime nuo egoistinės išpažinties prie to nūdienų „stebuklo“ . Televizorius buvo mano vaikystės auklė. Jis mano vaikiškai „skystose‘ smegenyse augino melo sėklas. Kūrė iliuzijas apie velnią ir Dievą... apie jausmus, o ypač graudu, jog skiepijo klaidingas žmonių santykių schemas. Dar ikšiolei pamenu – naiviai tikėjau, jog geriausias būdas treniruotis pirmam bučiniui yra pomidoras. Kvaila? Maniau ir tai, jog mėnulis pagamintas iš sūrio, o visi lenkai yra tankistai (trijų tankistų ir šuns dėka). Čia tik keli naivūs vaikystės prisiminimai. Buvo metas, kai žiūrėdamas Karlsono nuotykius jutau bandelės nuo Freken Bok stalo skonį, varvėjo ir seilės žvelgiant į rūgpienių kaimo skanėstus... tuo metu vaizdas sklindantis iš televizoriaus žaidė mano sąmone ir ugdė štai tokį Šizofreniškai (skilusi asmenybė) „gražų“ asmenį.
. „Velnio dėžė“ – kalbėjo mūsų senelių seneliai, kai šis daiktas pasirodė jų gyvenime. Modernėjantis pasaulis ir tobulėjančios technologijos tik nutolino žmogų patį nuo savęs. Konkrečiau, nuo savęs pažinimo, nuo savivokos. Anksčiau jam užteko pažinti savo aplinką ir galėjo mirti laimingas... o ką davė televizorius? Abejones? Paerzino, jog pasaulis nėra toks mažas ir, kad yra milijonai dalykų, kurių niekad nepamatysi bei nepažinsi savimi? Davė suprast, jog vienintelis kanalas gebantis tau padėti keliauti yra „žydroji akis“- jis pats? Kartais rodos, jog ne tu žvelgi į televizorių, bet jis ryjančiai žvelgia į tave. Kaip baisingi Stephen’o King’o langoljerai... kaip nesuvokiamai grėsmingi mūsų gyvenimų demonai.
Negalėdamas susitvarkyti su vidiniu chaosu tiesiog pabėgau iš kasdienės erdvės į kaimą. Maniau į ramybę ir susikaupimą. Prigriebiau seniai perskaityti trokštamą J. Lock‘e knygą – „Esė apie žmogaus intelektą“... bet vos išlipau iš traukinio ir prisėdau jaukiuose senelių namuose, televizorius įtraukė mane į savo pasaulį. Pripažinti reiktų ir tai, jog esu be galo silpnas (juk esu prozako kartos atstovas - guodžiu save)... nenuslėpsi ir fakto, jog televizorius besikartodamas leitmotyvu persekiojo mane gausybėje liūdnų ir linksmų gyvenimo epizodų akivaizdoje.

----------------
II - dalis

Pasaulis nenustoja sukęsis dėl vieno žmogaus skausmo. Nenustoja ir laikas dėl vienos sielos chaoso.
Dažnai apsimetinėdami arba bandydami save suvokt, sugadiname begalę nuostabių gyvenimo šviesulių. Depresija, ruduo, pilkas dangus ir pan. tėra trumpi gyvenimo siūlės epizodai, todėl privalome suvokti, jog visa tai praeina. Būtina išmokt neskaudinti aplinkinių ir išmokti nenuskęsti kilusių bangų šešėliuose. Žmogaus sąmonė pajėgi atsiriboti nuo egoistinio užsisklendimo citadelėje, o šaltas tylėjimas niekuomet nebus vienintelis išsigelbėjimo nuo savo demonų taškas.
Kam reikalingi socialiniai dekalogai, skelbiantys pagrindinius mūsų gyvenimo atspirties principus, jei vienintelis atsakymas glūdi mūsų pačių viduje!? Žinoma, reikia pripažinti ir tai, jog, šis menamas atsakymas, suvokiamas tik per kitų buvimo mūsų aplinkoje prizmę. Žmogus nebūtų žmogus, jei egzistuotų tik jis. Tik socialinėje erdvėje jo esybė užauga ir pražįsta... tik kitų akivaizdoje žmogus transformuojasi į žvėrį ir tik kitų akyse mes tampame kažkuo amžina šiam keistam ir nesuvokiamam Gyvenimo kosmose. Taigi, ankščiau tvirtai tikėdamas, jog visas buvimas yra melas ir egoizmo kupinas egzistencializmas – klydau. Klydau, nes tikėjau, jog visas mano mastymas yra užkoduotas ground zero taške. Abejonėse ir diskusijoje gimsta tiesa, tiesiog reikia pripažinti ir tai, jog tiesa kinta. Prisimindamas tolimųjų rytų filosofiją ir fanatišką tikėjimą socialine schema, kaip pagrindine buvimo sąlyga, aš vėl atrandu ramybę bei vidinę harmoniją. Pyktis, pavydas ir pseudo savigrauža, tėra neigiami momentai, kurių žmonėms Dievas galėjo ir nedovanoti.
Primenu sau, kad lengviau save suvokti, kaip socialiniais vaidmenimis aplipusį darinį – „sociosvogūną“. Kas aš, jei ne sūnus? Jei ne brolis? Jei ne studentas? Draugas? Mylimasis? Kas aš jei ne nuomininkas ir sąskaitų mokėtojas? Kas aš jei ne skriaudėjas ar auka? Ir t. t. tad be kitų buvimo - aš esu niekas... esu kosmoso medūza be statuso ir paskirties... be istorijos ir  teisės į amžinybę. Be kitų esu tuščias buvimas... tad ..