bežengiant į niekur

Noriu pasisakyti. Leiskit mane ant bačkos – rėkė ji, ir niekas jos negirdėjo, nes nebuvo kam. Skambant Gahanui, tyliai vakarojant atrodė, kad namie nėra gyvos dvasios. Nėra ir negyvos. Tik maža jauna mergaitė, kuriai teko mąstyti kaip iš gyvenimo išvyti tamsius juodus šešėlius, kuriuos ji matė visur.
Jie buvo paslaptingi, pradžioje užsukdavo tik kartais. Na, žinote, kartais tai viena kart į metus, todėl susirūpinimo jie nekėlė, tačiau šešėliams pradėjus ateidinėti dažniau, Eleonora pradėjo mąstyti daugiau ir kapstyti giliau. Galima tai taip pavadinti – besiruošiančios savižudės užrašai. Eleonora rengiasi tai padaryti. Tačiau pirmiausia jai reikėjo surasti apčiuopiamą ir patenkinantį atsakymą kodėl?
Nes pirmiausia ji nebuvo vieniša, ji puikiai suprato, kad vienišumas tai tik jos isivaizduojama būklė, tai jos saviizoliacija, kurią ji pati sau sėkmingai susikūrė ištisom savaitėmis vengdama žmonijos. Eleonora netgi turėjo vaikiną, kuris ją mylėjo, ir be galo rūpinosi, kuris grįždavo nakčia po sunkaus ir alinančio darbo ir bandydavo sužinoti ar jai viskas gerai. Tačiau bėda, su mergina buvo ta, kad ji nenorėjo niekam pasakoti, kas jai yra. O nenorėjo todėl, kad ir pati nežinojo.
Šešėliai, tai nepaaiškina jos visa apimančios apatijos, visa kur trunkančio tingėjimo ir nepertraukiamo hašišo suktinių rūkymo. Ar galima nutraukti gyvenimą tik dėlto, kad nenori jo gyventi, bet turi puikiausias galimybes?
Eleonora mąstydavo kiekvieną dieną, kokia yra išeitis iš situacijos, kurios nėra, tačiau kadangi klausimas toks keblus, Eleonorai atsakymas neateidavo į galvą.
.
Bandė burtis. Permainų knyga buvo jos raktas į kasdienines užduotis, į kasdienius norus į kasdienes viltis. Tačiau permainų knyga rodydavo tik viena. Nutolusi nuo kitų, pastoviai krisdavo korta. Eleonora tai suprato, tačiau nežinojo kaip prie tų kitų priartėti. Gahanas gal ir suprastų, bet there are no chances, kad Eleonora kada nors jį sutiks, artimoje ateityje. O kas jeigu pabandyti nusižudyti? O kas jeigu tai ir yra atsakymas? Pagavo ją entuziasmas, ir tuomet mergina ėmėsi savižudžio laiškelių rašymo, procedūros, dėl kurios jos noras nusižudyti tuoj pat tik tai paaugo.

Mielasis Rikai,
Aš tave mylėjau, bet nežinau ar pakankamai. Aš nesugebėjau visą šį laiką tau papasakoti, kas dedasi mano galvoje. Aš labai atsiprašau už chaosą, kurį tau sukelsiu, tačiau prisimink mane geruoju. Prisimink tą dieną kai susipažinome, kai netyčiomis susitikome tame vakarėlyje ir tu pamanei, kad manyje gyvena kažkas keisto. Ir aš esu asmenybė. Tuomet ir aš taip maniau, todėl norėčiau, kad tu po to, kai gausi šitą laišką, per daug nebenarpliotum viso to, kodėl taip atsitiko, ir kas dėl to kaltas.
Tu  dėl to nekaltas, tu tiesiog negalėjai nieko pakeisti. Rikai, aš nežinau, kas manęs laukia, bet man to reikia. Aš nebenoriu čia būti. Galbūt aš viena iš tų kurias šaukia kiti pasauliai? Kaip ir visus kitus savižudžius. Galbūt, mūsų visuomenėje mes tiesiog nemokame suprasti, to, kad galima pasirinkti ir pabėgti iš žaidimo savo noru. O kodėl turėtų būti negalima?. Aš galvoju, kad esu viena iš jų, kurie suprato, kad žaidimo taisykles susikuriame patys. Ir prašau. Mylėk mane tokia kokia buvau. Man reikia išeiti ir aš tavęs atsiprašau.
Gaila, kad atia aš negaliu tau ištarti asmeniškai, nes tu bandysi man sutrukdyti. Aš pasivaidensiu tau, jei pomirtinis gyvenimas tikrai yra. Myliu tave, šis sprendimas, tikrai nebuvo lengvas. Išeinu ramia širdimi, viską apgalvojus.

Eleonorai parašius pirmąjį laiškelį į galvą šovė mintis. O gal iš tiesų savižudybė ir yra atsakymas? Pradėjo ji tai kaip žaidimą, tačiau kuo toliau, tuo labiau jai atrodė, kad, deja, tai ne be pramoga. O Eleonora, kodėl taip viskas komplikuota, kodėl išeiti taip sunku. Ji pagavo save mintyse, kad ji sutinkanti, kad turi tai padaryti. Nutraukti gyvenimą, nes taip reikia. Taip Eleonora žinojo, kad tai visiškai priešingas mąstymas visam ką ją mokė per gyvenimą, tačiau kodėl priešingas negali būti teisingas.?
Aš tuomet būsiu kalvė nutraukianti savo likimą – dar daugiau entuziasmo grežėsi į Eleonoros galvą. Taip, visiškai determined to do that.
Dar puodelis kavos. Cigaretė. Kaip pasikeičia dalykų skonis, kai žinai, kad greit išeisi. Kava pasidarė pati kvapniausia pasaulyje o cigaretė viena iš ilgiausių. Eleonora, per daugelį mėnesių pirmąsyk nuoširdžiai mėgavosi tuo ką darė. Tik dėlto, verta nuspręsti negyventi, tik dėl paskutinės dienos, dėl to, kad tik dabar aš suprantu, ką iš tiesų mano gyvenime jos reiškia. Smulkmenos, tai visuma, ir aš myliu tą rutiną, nes žinau, kad arti jos pabaiga.
Su cigarete tarp pirštų ji pagriebė raštelį Rikui. Gerai parašyta, mąstė Eleonora. Tai, ką ir noriu pasakyti. O Rikai, ir tave myliu žymiai stipriau, net norėčiau paskutinį kartą gerai išsidulkinti, kai senais gerais laikais. Tačiau, negaliu, nėra tam laiko. Eleonora staiga pajautė, giliai širdies kampelyje kad įmanoma ir persigalvoti, kad dar galima tai sustabdyti, raštelį suplėšyti ir vėl kibti likimui į atlapus. Ne, šios mintys manęs nenuves tuo keliu, kuriuo aš noriu eiti. Atsiputus Eleonora ėmėsi raštelio geriausiai draugei.
Atia mano gyvenimo drauge. Tačiau tu šito nekartok.
Pala, kodėl pirštai patys parašė šito nekartok, jeigu tai galbūt vienas iš teisingiausių kelių šiame pasaulyje. Iš kur tai, kodėl tai? Hm, susimąstė ji, galbūt pradedu persigalvoti, o tai nėra gerai – o tai tikrai niekur toli nenuves. Reikia greičiau nusižudyti. Ir Eleonora pradėjo purtyti nerimas, pradėjo sprogti galva vien tik nuo žodžio, o dar prieš 10 minučių tai atrodė raktas į išeitį.
Eleonora. Susirado kėdę, šaliką, užlipo ant jos apsirišo kaklą. Galvojo, ar jau šokti o prieš akis šoko jos jaunystė jos viltys jos tūsai jos linksmybės jos mintys. Ištryško ašaros. Nebuvo noro, buvo tik ryžtas. Ji pamatė save veidrodyje su žaliu šaliku aplinkui kaklą ir apsipylė ašaromis, supratusi, kaip baisiai ji klydo. Ir kaip baisiai laiku tai suprato.
Eleonora, per visą savo ateinantį gyvenimą nebeįsileis minties apie savižudybę, todėl kad galimas jos artumas ją privertė susivokti ir persiversti visu 180laipsnių kampu.
Ji pradėjo mylėti pasaulį. Vėl.