Naglai ir lengvai.

Niekada nenorėjau  būti pilka mase. Visada troškau būti kažkas daugiau, nei tik žmogus. Tačiau  niekada nesistengiau to siekti darbu, atkaklumu, niekada nesitaikydavau prie žmonių ir jų poreikių, maniau, jog žmonės turi taikytis prie manęs ir mano ambicijų. Visa laiką žengdavau plačiu žingsniu, aukštai iškėlusi galvą ir į visus žvelgdavau begalo pasitikinčiu žvilgnsiu.  Savo užsibrėžto tikslo dažniausiai siekdavau  „naglomis“ akimis ir šlykščiu charakteriu, kuris man leisdavo išlikti šaltai bet kurioje situacijoje ir žlugdyti visus žmones, kurie maišėsi man po kojomis norėdami sutrugdyti išsipildyti mano svajonėms. O tai aš sugebėjau, drąsiai galiu teigti, kad žmonių skaudinimas ir varymas iš proto- mano stichija. Mėgdavau tuo naudotis, man tai teikė palaimą.
Vaikinų niekada nelaikiau sau lygiomis būtybėmis, man jie buvo tik žaislai, kuriuos mėgdavau laužyti ir pirkti vis naujus. Nemažai jų esu įskaudinusi arba palikusi be jokios priežasties.  Man tai patikdavo, netgi labai. Patikdavo, kai jų žvilgsniai iš apgailėtinų virsdavo tokiais, kurie šaukte šaukė: „Kale, dar pasigailėsi“. Tiesa sakant, man tai suteikdavo dar daugiau pasitikėjimo savimi ir noro padaryti tai dar kartą. Niekada nenorėjau sustoti, niekada dėl nieko nesigailėdavau. Atvirkščiai, didžiuodavausi savo poelgiais ir vis ilgėjančiu įskaudintų žmonių sąrašu.
Tačiau vieną rytą atsikėlusi, suvokiau, jog viskas pradėjo slysti man iš po kojų, viskas ko aš siekiau, staiga subyrėjo į šipulius. Jaučiausi klaikiai. Pirmą kartą gyvenime pagalvojau, kad galbūt kažką dariau netaip, galbūt per mažai stengiausi. Tas jausmas, tos dvejonės, buvo labai keistos, jaučiausi kaip nesava ir nesupratau kas man darosi. Tik žinojau, jog praradau geriausią draugę,  nebesisekė mokslai, o tėvai jau buvo praradę paskutinę viltį mane pakeisti. Supratau, jog turiu kažką daryti, negaliu visko taip palikti, bet nuojauta man kuždėjo, kad šįkart nebeužteks naglų akių ir žmonių skaudinimo, tada nusprendžiau, kad reikia įlieti nors šiek tiek nuoširdumo ir suprantigumo į savo aikštingą būdą. Neslėpsiu, iš pradžių buvo labai sunku, kartais net atrodė neįmanoma, tačiau stengiausi būti kitokia, paprastesnė, nuoširdesnė.
Man tai pavyko. Nesuklysčiau pasakiusi, jog aš pasikeičiau. Tačiau dabar nesijaučiu geriau, man nesiseka lygiai taip pat, kaip ir ankščiau, gal net gi dar labiau. Dabar jaučiuosi tuo, kuo niekada nenorėjau būti ir ko visada bijojau- dabar aš tik paprasta pilka masė, nieko neišsiskirianti iš kitų šešių mlijardų žmonių.