Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







***

<…> vyksta paskutiniame vos besivelkančio traukinio vagone. Pro užkerpėjusius langus matosi trys sukumpusios figūros, kilnojančios nuo stalo stikliukus prie lūpų. Ore pakibusi nostalgija būtų pervėrusi netgi šalia bėgių bimbinėjantį bastūną. Bet niekas naktimis prie bėgių nebimbinėja.
- Žinai, Rodia, niekas šiame garvėžy nepaneigs, kad tu idiotas. Paskutinis asilas. Bet jei toks nebūtum, dabar sėdėtum trečiajame vagone bendrajame skyriuje ir loštum kortomis su dvokiančiais proletarais. Su tuo tave ir sveikinu. - Šyptelėjo. Įkalė.
- Mielas Daktare, drįsčiau pastebėti, kad jūs ne tik kad pats ne ką gudresnis, bet dar ir pats save pardavėte. Tik per kažkokį keistą stebuklą jūs nevažiuojat kiton pusėn, kartu su savo draugužiu M.. Mažumėlę iššokote aukščiau savo bambos. Tačiau iki šėtono jums dar kiek trūksta. Ar ne teisybė?
- Skirtumas tarp mūsų tas, jog tamstai studentui pačiam tiesiog neužteko proto pasirašyti kontrakto. Jus suvedžiojo dykai. Ir ką tuo įrodėt? Kad žmonės mirtingi? Žmonės ne tik kad mirtingi, bet dar ir dvokia savo tuščia inteligencija, kuri, kaip matot, čia nebeturi jokios reikšmės. Gyvendami be nuodėmių, jie šaukiasi esą teisingi. Nėra nieko juokingesnio už žmogiškąjį teisingumą. Juk sutiksit?
- Sutiksiu. Šįkart. – Nukreipęs akis žemėn. Raskolnikovas užsidegė papirosą. Po kambarį pasklido tiršti dūmai, dar labiau sumažinę matomumą.
- Kokius rūkot? – paklausė daktaras, pasikasęs pakaušį.
- Vietinius. Palyginti neblogi... – Išsitraukęs dėžutę pavaišino daktarą ir po keleto akimirkų nebebuvo galima įžiūrėti keleivių veidų. Tik tiršta migla.
Toliau įsivyravo kažkokia nedidelė įtampa. Kaip prieš išmetant kauliukus azartiniame žaidime. Abu pašnekovai piešė figūrėles iš dūmų ir mąsliai stebėjo, kaip jos plaukia link vagono lubų, pamažėle išsidarkydamos, nykdamos prarasdamos formą, besijungdamos į naujas, tarsi kokia istorija iš skaidrių. Tarsi, nebijokime to žodžio, GYVENIMAS. Iš patefono, stovėjusio vagono gale, veržėsi amerikietiškas džiazas, savo juodomis natomis žadindamas keleivių jusles.
-Rodia, ką tu myli? – Pasiteiravo Faustas.
-Koks tikslas mylėt, jei esi mirtingas? – Perklausė Rodia. – Juk, šiaip ar taip, ateis ta
diena, kai iš tos meilės liks šaltas mėsos gniutulas su dviem stačiai styrančiom akim. Kur toliau eisi su ta meile? Į krematoriumą? – Rodia nusikvatojo. Pamišimo šešėlis perbėgo per jo veidą. Jam tai tiko.
- Tau tai tinka.
- Kas tinka?
- Ta grimasa, perbėgusi per antakius ir pasislėpusi lūpų kampučiuose. Iš ties, labai žavu. – Žarstėsi komplimentais Faustas.
- Eik velniop. – Po šių žodžių abu kažkaip keistai nusikvatojo. Nuo to juoko pliūpsnio prabudo trečiasis Galinio Vagono Į Perdirbimo Punktą keleivis.
- Štai ir mūsų jaunasis teisybės ieškotojas prabudo. Eikš čia, eikš! – Rodia, mostelėjo ranka vaikinui, pildamas į stikliuką degtinės. – Kaip jauties, kai pagaliau iš savo kalėjimo ištrūkai? – Vėl prunkštelėjo Raskolnikovas. - Vaiduokliai nebepuola? Aišku, aišku, ką čia puls savus! – Kvatojosi.
Berniokas piktai dėptelėjo į savo bendrakeleivius. Nusivalė bėgančią norsį. Ant veido liko kraujo dėmės.
- Aš suprantu, kad aš ne šventasis, tačiau į vieną vagoną su ožiais tikrai nenusipelniau. Šiaip ar taip dar toli?
- O kur skubi? Visą amžinybę turim. – Iššiepė iltis Faustas. – Zūbus nusivalyk. Ką motina pasakytų pamačius, kai sūnui pro nasrus kraujas upeliais teka?
Hamletas nusipjovė.
- Aš gyniau tėvo garbę. Ir savą taip pat. Aš nė per nago juodymą neturėčiau su jumis čia degtinę gurkšnoti. Turėjau būti paskirtas į Pirmą Vagoną.
- Taip. Su likusiais dievobaimingais asilais, neturinčiais valios pasipriešinti savo baimei. Žinai, tu ne ką prastesnis niekšas už mus. Gal netgi blogiausias iš mūsų. Supainioti vaiduoklį su šėtonu nesunku, sutinku, tačiau žudyti vien iš nevilties ir nusivylimo... Galėjai bent jau ne tokią pigią antraštę savo veiksmams susigalvot. Supranti, egzistuoja tokie ne iki galo ekvivalentūs mainai. Jei ką atėmei, turi atiduoti kažką viršesnio. Šiuo atveju vertingiau už žmogaus gyvybę yra aukštesnio padaro gyvybė. Taip jau pasaulis surėdytas, kad originaliai į žmogų turi teisę tik tas, kieno a u t o r i n i s d a r b a s jis yra. Čia lygiai taip, kaip dailininkas, turi teisę į savo paveikslus, ar kompozitorius į partitūras. Automatiškai išeina, kad nudobdamas, kokį už užuolaidos pasislėpusį apgailėtiną pižoną, ar, kaip draugo Rodios atveju, persenusią, MIRTIES pamirštą kriošeną, tu jau pretenduoji į dievybės vietą. Nuo čia tave tąso dvi lygios jėgos. DIEVAS ir VELNIAS. Mes šiame vagone tik dėl to, kad sugebėjome pasibelsti į Šėtono duris ir paršlepsėti atgal iki vidurio. Taip. Mes balansuojam. Mūsų nepriima nei dangus, nei pragaras. Dėl to važiuojame. Paskutiniame Vagone. Mes po sveikatos apžiūros liksime žemėje ir vaidensimės išprotėjusiems literatams ir poetams, turtuoliams ir elgetoms, karaliams ir kirpėjams. Šaunu, ar ne? – Fautas klaikiu žvilgsniu vėrė Hamletą ir tas žvilgsnis jį lygino su žemėmis.
- Iš tikro, be nuodėmės, mūsų gyvenimai būtų absoliučiai beverčiai. O ir Dievas su Šėtonu, dažnai, it du vandens lašai panašūs būna. Kaip ten mefistofelis giedojo? „Dalelė tos jėgos, kuri be atvangos darydama tik gera, bloga linki“.
- Tiksli atmintis pas jus, Rodia. – Pagyrė Daktaras.
- Kaipgi čia pamirši pavardes draugų. – šyptelėjo Raskolnikovas.
Hamletas pašoko ir ėmė rautis plaukus nuo galvos. Akyse paklaikusio, į kampą įspeisto žvėries žvilgsniu jis dėbčiojo į abu kolegas.
- Bepročiai. BEPROČIAI! – klykė. – Jus abu turėtų ne Paskutiniame Vagone vežti, o į Vezuvijų mesti, kur ir velniams didžiausia bausmė patekt būtų. Kad jūsų ne tik kaulai nuo karščio čirkštų, bet ir siela padvėstų. Gyvuliais jus vadinau, pasirodo, čia jums komplimentą didžiausią išspjoviau. Mano klaida, draugai, išties, manoji. Atleisti prašau.
- Šėtonui pragaras Rojum vadinas. Tik primenu, kolega. – Draugiškai šyptelėjo Daktaras.
- Kodėl negaliu dar kartą sau durklo krūtinėn suvaryt?
- Todėl, kad dar senojo neišsitraukei. – Sukikeno Rodia.
Hamletas pažvelgęs krūtinėn pamatė styrantčius ašmenis, kiaurai perėjusius per kūną, kaip popierių. Kraujo nebuvo. Kurį laiką pavėpsojęs į savo atributą jis atsisėdo ant sofos. Įkalė. Dar kiek pavėpsojo į bendrakeileivius. Užmigo.
- Vaikai. – Atsiduso daktaras.
- Turės visą amžinybę užaugt, ar ne? – Išsiviepė Radijonas.
- Tikrai. Į sveikatą. – Įkalė.
- Aha.
Taip trys Paskutiniojo Vagono keleiviai keliauja Traukiniu nebeskaičiuodami laiko, aiškiai suprasdami, kad tai tik laikroduko rodyklių padėties pokytis, bet ne žmogaus. Net ne gyvenimo. Ištuštinę visą butelį jie likusią kelionės dalį dirsčios pro langą ir kartkartėmis persimes keliomis nereikšmingomis frazėmis, kad ir apie orą.
2009-11-11 19:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-15 18:16
Valdovė
Įdomus darbas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-12 10:44
Varinė Lapė
Nelabai žinau, kur galėčiau prikibt, na, man patiko, stilius, mintis. Traukiniai gal ir kiek nuvalkioti, bet kas geriau nupasakotų pomirtinę kelionę, kas geriau pavaizduotų?
Suskaičiau smagiai, nors pradžia ir miglota, bet viskas čia tarsi rūke.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą