Kartais imi, žmogus, ir pagalvoji – o kaip gi sunku yra dirbti tuščiu skrandžiu! Kai pilvas gurgia, nei apie darbą gali mąstyti, nei jėgų ar noro yra ką nors daryti. Seimas, man rodos, niekada jokių nepriteklių nepatyrė, nebadavo, todėl ir nesupranta, kaip sunku dirbt, kai žarna žarną ryja. O kadangi nesupranta, tikisi ir tiki, kad liaudis gali tuščiu skrandžiu dirbti, geriausiu atveju, kokiu duonos kepalu ir pomidoru užsikąsdama, ir kelia kainas. Taip ir gaunasi užburtas ratas: kyla kainos – mažiau valgai – mažiau dirbi – mažiau uždirbi – mažiau gali nusipirkti – dar mažiau valgai – dar mažiau dirbi...
Niūri ta realybė. Joje visi gyvenam, ja kvėpuojam, su ja miegam ir t.t. Tai kam apie ją dar rašyti? Negadinkim vieni kitiems nuotaikų, kurios ir taip alkanos nejuokais.
čia nevykusi publicistika? nesupratau visiškai, kas čia meniško arba protingo. Nei taip, nei taip. nepykit, bet tie ratai.. gal tikrai pavalgyti reikėtų:)