4

Spoksau pro langą it vėpla ir visai nieko nemąstau. Pilku asfaltu vis pralekia automobiliai. Padangos taško lietų ir mašinos įgauna spalvą. O šalia – radiatorius. Jis toks ne per karštas ir man jo negana – kaip bestuburis apsivynioju aplink. Laukiu. Kažko. O gal kol sušilsiu. Palauksiu ir pamatysiu, ko visgi laukiau. O laukti galima tik į lauką bežiūrint. Nėra prasmės.
Mašinų apmažėjo. Ir visos tik į vieną pusę. O lietus vis žliaugia... Visai kaip mano motina paryčiais.
Dar keturios mašinos ir nusižudysiu.
Prieš tris metus su motina buvom Prancūzijoje. Luvro pažiūrėt. Prancūzijos žmonės persismelkę esprit, tai ne mūsų skurdena Lietuva su keliais bomžais palei geležinkelį. Turbūt mano pagarba visai sunykštukėjo, ar ką. Taigi Prancūzija man dabar lenda iš atminties kaip tobuliausias praeities nuotykis... Ten pirmą kartą pasimylėjau. Ji vadino save kanarėle. Bet mus užtiko motina ir išpėrė kambarinei kailį.
Pro virtuvės langą akys rėpia laukus. Keli paukščiai laido savo kūnus pažemiais – lis dar ilgai. Tolumoje dūluoja vienas kitas šakotasis. Nėra prasmės. Nusvyra švininė keturkampė galva, ir man lūžta rankos ją belaikant. Trečiadieniais taip būna.
Viena akimi vis spoksau į paukščius. O jie dėlioja danguje visokias figūras ir pyksta: iškaposim. Animizmo būta. Visą gyvenimą bijojau paukščių, ir kai motina su kiaušinio gabalu rankoje man sakydavo: „mažasis žvirbliukas išsižioja – aaaaaam“, bliaudavau, kad net Marija ant sienos siūbuodavo.
Nevalgau kiaušinių.
Sugrįžau. Vėl iš naujo vyniotis, vėl laukt tų keturių. Lietuvoje niekada nebuvau sutikęs kanarėlių. Ir gerai, jos tik nekaltybes vagia. Toks jau tas primityvus vyriškumas. Žmonai nepasakojau – pyktų.
Dar tik viena. O nelemtas kaklas taip prašosi kilpos! Gerai, kad man šiandien išeiginė.
Praskriejo visas srautas mašinų, - o tai tau! Ir nesuskaičiavau, kiek čia jų... Ką gi, vėl iš naujo. Pedantas aš, kitaip nebus.
Į kambarį įvirsta mano moteris ir išlieja ant grindų pusė dubenio vandens.
-Mieloji, kur mano ašutinė?
Raudoni jos skruostai neaiškiai juda. Apsimetu, kad nematau.
-Kaip aš išeisiu iš čia be ašutinės?
-Nebūk idiotas. Duok kojas.
Ir ji numauna man subrizgusias vilnones kojines, ir klaupia prie manęs. Nėra prasmės.
Aš nenoriu žiūrėti į ją iš aukštai, - aš žiūriu pro langą ir vynioju radiatoriun rankas.
-Tai ne aš idiotas, tai jos idiotės. Važiuoja padrikai kas sau... Pasiutėliškas pasaulis neleidžia net numirt.
Vanduo polemizuoja su manimi, o ji rauda.
-Tai ko dabar čia drebi ir žliumbi į bliūdą? Vandenio gi turim.
Ji pakelia savo alyvuogines akis, nusivalo kaktą ir vėl dreba pasilenkus, ir vėl plauna.
-Va taip ir iškalk mano paminkle: suidiotėjusių mašinų stebėtojas.
Žiūriu vėl – niekas nevažiuoja. O ta tiek žliumbia, net vandens nesigirdi.
-Ką tu kalbi, beproti tu?
-Žmonės miršta, ir jie nėra laimingi.
-Iš kur iš.. ištraukei? – Kūkčioja.
Nėra prasmės. Palaukiu kol baigsis mano moters priepuolis ir vėl žiūriu pro langą.
-Kamiu sakė.
„Beprotis! “, penki energingi žingsniai, durų trenksmas ir rauda.
O aš šlapias nuo galvos iki kojų. Nuo ašarų ar nuo vandens.
Reikia nusigaut iki virtuvės. Skaičiuosiu paukščius – bus greičiau.
Basas šliaužiu iš savo kambario. Girdžiu – rauda mano moteris. O ant žemės keturi pilni bliūdai.
-Gana gi jau, sriubai užteks.
Antausis. Ir vėl rauda. Išprotėjo visi!
Sėdu prie taikaus virtuvės lango. Paukščių nebėr.

                                             

[erika žėkaitė, ruduo, sekmadienis]