Du seniai

Už stalo sėdi seniai du.
Prakaulios plikės švyti,
Įrėmintos žilų gijų ratu.
Ramiai jie geria drungną alų
Ir suka praeitin minčių taku...
Vėl jie jauni, atstatę krūtines,
Per sodžių rytmetinį žengia,
Vėl paupio sodrioj lankoj
Jų plieno dalgiai žvanga.
Vėl vakarų šventadienio skalsa,
Sumigus gluosniams kaimo pakrašty,
Naktigonių gaili rasa
Ir viensėdžiai, kasmet kiti.
O seniai baigia gerti alų, -
Baltom galvom pakyla jie nuo stalo,
Nutolsta sutemų migloj.
ir, rodos, lyg kas būtų žiburį užpūtęs.
-------------------------------------------
Dar tebelaukia jų sulinkusios senutės.