Labai svarbi žinia

Prieš porą savaičių pamečiau jos adresą, kuriuo turėjo būti išsiųstas laiškas. Greičiau net ne laiškas, o skubus pranešimas. Šiame mieste neveikia nei gatvių, nei karvelių, nei koks kitas paštas. Ką daryti žmogui, kaip man, kuris per savo didelį žioplumą pametė adresą ir neįsivaizduoja kaip šiame mieste, kuriame nepažįsta nei vieno žmogaus veido, nesupranta nei vieno žodžio, kuriais čia yra šnekama, perduoti labai svarbų dalyką?
Vienut vienutėliui man tenka blaškytis tarp vis tamsėjančių gatvių, kylančio rūko ir žibintų taip įkyriai primenančių oranžinius jonvabalius. Jų vienišas mirgėjimas vis primena man manąjį vienišumą, kuris čia toks sunkus it koks švininis rutuliukas.
Toks nevaisingas ir bergždžias ieškojimas privertė mano organizmą peršalti. Praradęs tiek uoslę, tiek traiškanom virtęs mano žvilgsnis apsunkino gyvenimą šiame mieste iki maksimumo.
Ėmiausi man nebūdingų veiksmų stengiantis išgelbėti taip susiklosčiusią situaciją. Vis dažniau valandas praleidžiu rymodamas ant suoliukų, pastatų laiptų, kol manęs nenuveja įkyrūs balsai ir spigūs nekantrių moteriškių pasipiktinimo šūksniai, jog mano sėdėjimas ir siekis prisiminti patį svarbiausią dalyką, joms trukdo laisvai judėti įprasta trajektorija, t. y. lipti laiptais aukštyn, po to jais leistis, dingti kuriam laikui iš mano akiračio ir vėl kartoti tą patį veiksmą tik atbuline tvarka. Ir taip, kol nenusileidžia saulė. Vėliau pastebėjau, kad šis veiksmas atliekamas ir seniai sutemus. Man tai visiškai nesuvokiama.
Bet toks nevientisas bandymas prisiminti, kur mano vargšė galva sumąstė pamesti josios adresą liko bevaisės.
Nebeturėdamas sveikatos griebiausi paskutinio šiaudo. Ak, veikiausiai tai nė ne šiaudas o varganas šapelis, pamestas iš varnos snapelio, jai ruošiantis sukti lizdą. Iš to šapelio liko tik pavadinimas, jam peržiemojus tokioje atšiaurioje aplinkoje. Tai štai tokio šapelio-nešapelio griebiuosi bandydamas perduoti jai labai svarbią žinią. Jei čia neveikia gatvių, karvelių paštai, neturint adreso ir pamiršus adresato pavardę, visu savo silpnu ir virpančiu balseliu kreipiuosi į šio miesto kiemus. Ei, ar girdit, man žūtbūt reikalinga jūsų pagalba. Kadangi pliaupiant lietui sėdžiu Lietaus kieme – prašau, gal tu gali jai perduoti žinią, jog už mėnesio jai būtiniausiai reikia ateiti į skverą, kur kadaise vėsinosi nuo vasaros įkaitusias kojas liūto nasrų apžiotame baseine. Labai svarbu, nes kaip tik tuo metu į miestą atvyksta svarbus asmuo turintis jai perduoti vieną Rūpestėlį. Žinodami, jog tik ji tuo gali patikėti ir tinkamai rūpintis, kaip tik ir buvo išsirinkta šios pareigos atlikimui. Na, o aš – tam, kad apie tai jai praneščiau. Bet jie nenumatė, kad mano chroniškas žioplumo ir išsiblaškymo priepuolis gali viską negrįžtamai sujaukti bent dar vienam mėnesiui.
Žinau, Lietaus Kieme, kad esi pavargęs nuo vakarais čia sklindančio triukšmo ir tavo užrašas „pašaliniams eiti draudžiama“ veikia atgrasančiai, bet bent jau perduok šią žinią miegančiam Pinčiukui, kuris čia, žinau, mėgsta išmiegoti lietingas pavasario popietes. Tegu jis būtiniausiai atveda ją čionai ir perduoda ši raštelį. Tai siaubingai svarbu.
Dėkui ir iki susitikimo.