Atsisveikinimas (daina)

Ašaros pačios savaime
Plauna pasenusį veidą.
Veidą, kuriame nebeliko
Vilties. Kuriame nebėra
Tiesos ir šviesos.
Apimtą melo ir tamsos,
Lengvai pradėtą migdyti
Tylos amžinos.

Ir visą skausmą, visą
Meilė uždaryčiau į
Narvą plieninį, kad
Jų daugiau nebejausčiau.
Nors liksiu su visais, bet
Neegzistuosiu.

O džiaugsmas, kuris gyvavo,
Kai jausdavau laimę ir meilę
Išnyko kartu su saule.
Kartu su baime (mirti).
Kartu su viskuo, kuo gyvenau.

Ir gyvendamas pasenau.
Nuo vienatvės ir skausmo
Pabudęs naktį.
Kartu su krauju prisimindamas
Šaltą ir vienišą Paryžių,
Iššoku į amžiną alkoholio
Liūną.