Kaltė

Guliu lovoje, pro užuolaidų garbanas kambarin vėpso šaltas saulės snukis, suku rankose telefono laidą ir vis nesumąstau, kam paskambinti.
Prieš akis lyg akivaizdi būties žaizda vis dar stovi mažas mažas granitinis kapelis. Tulpės linkčioja sunkiomis galvomis ir šypso mano pusėn.

Strykteliu iš lovos. Palieku ją kaip buvusią, sujauktą. Užuolaidų nepajudinu - šiandien eisiu pasivaikščioti, o kambarys, persigėręs mano rūgščiu kvapu  vakare primins, kas aš esu.

O aš esu stipri.
Palengva nueinu iki virtuvės. Užsiplikau kavos. Prisėdu ant kėdės. Kambarys zvimbia tirštoje tyloje.

Suskamba įkyrus skambutis. Durys. Neatidarau. Tik tyliai prisliūkinu, atsiremiu į sieną, kvėpuoju vos vos ir seku nepažįstamojo mintis bei veiksmus. Po trisdešimt septynių sekundžių pasigirsta greiti žingsniai, tolstantys laukujų durų link. Žinau, tai buvo ne jis.

Viskas gerai, tikrai... Gyvenu vidutinišką gyvenimą su vidutiniškomis mintimis. Šaldytuve pasigendu maisto, motina skambina, tačiau aš negirdžiu, ilgiuosi katės, nes paskutinioji netyčia pasikorė tarp virtuvės indų. Nemėgstu žmonių, įskaičiuojant save pačią, nekenčiu tylos, sijonų ir tėvo. Bet visų labiausiai - ryto.

Pradedu dainuoti. Nestabdau savęs, o ir kažkas iš mano griaučių veržiasi burnon ir virsta spigiais garsais. Imu kūkčioti, dusti, tačiau žinau, jog greitai tai praeis ir atslinks malonus palengvėjimas, kuomet galva tampa skaisti lyg puriena ir užmingi visai nakčiai, negalvojant, kas bus kitąryt.

- Taip ir žinojau, jog esi namie. Įsileisk.
Už durų išgirstu krebždesį.
Jis. Ramus balsas, kurmio nosytė, perdėtas rūpestingumas, siauri pečiai, suskeldėjusios lūpos ir prieš dvi savaites pirktas juosvas skėtis, kurio aš baisiai pavydžiu.

- Nieko nėra namie. - atsakau. Prisiglaudžiu prie sienos.
- Atidaryk.
- Tikrai, nagi...

Nieko kito nelieka. Praveriu duris ir vėl greitai jas uždarau. Laiptinėje vėsu ir nuolatos kažkas kaukši batų kulniukais, belipant į viršų.
Aš vėl meluoju sau. Žiūriu ilgai į jį, bekabinantį paltą, lyg bandyčiau sugerti kiekvieną judesį savo vidun.
- Ką veiki?
- Aš tikrai nevažiuosiu, gali nė nebandyti.
- Kur nevažiuosi? - matau nustebusias tėvo akis. Jis taip save vadina - ne aš.
Neatsakau.
Staiga prisimenu - juk jis nieko nežino. Nurimstu, nors pasijuntu viena  visame plačiame kambaryje, tačiau jo į šią kaltę neįsileisiu.
- Nori arbatos?
- Taip, bet... Klausyk, gal tau reikia pagalbos?
Ištiesiu ranką, jis paduoda man pinigus.
- Motina nieko nežino...
- Nekalbėkime apie tai. - nutraukiu jį. Nenoriu erzinti jaukumą įgaunančios tylos, kuomet jis atsisėda šalia manęs.

Mano butas erdvus. Mažai šviesos. Motina sako, jog pasikeičiau dar vaiksytėje, po mylimos katės žūties. Ji visuomet šneka kas papuola - aš nesikeičiu, kaip nė vienas iš mūsų. Keičiasi tik beformio gyvenimo svoris.

Skambino mama. Maldavo, jog atvažiuočiau. Klausinėjo, kodėl pabėgau iš namų. Visą laiką tylėjau, o ašaros, rodės, sunkte sunkėsi pro telefone įtaisytas išklausymo skylutes.
- Tėvas nenorėjo, jis nenorėjo, grįžk... - ir panašiai ji kalbėjo. Diena jau buvo sugadinta.

O man iš tiesų gaila katės. Kvaila buvo, jog pasikorė, manau, tyčia. O gal iš tiesų gyvenime pasitaiko visko?
Tokios mintys padeda sulaukti vakaro.

Tądien neišėjau pasivaikščioti. Man fazė, kaip žmonės sako. Gėdos.
Tėvas yra paskutinis žmogus, kuris manimi tiki. Niekas taip neapkabina, kaip jis. Apsiveju plačius jo pečius ir stovime tyloje akimirką, kitą. Laikrodis tiksi minutes, man tarp akių vis bėga nepaliaujama eilutė žodžių, iškaltų ant kapelio, o kaltė, lyg tirpstantis pavasarį ledas po mano kambario langais - menksta, tįžta...

Sunkiausiomis akimirkomis pažvelgiu tiesai į akis: katės pačios nepasikaria. Motinos veltui neverkia, o žmogus nenori prasmegti į nebūtį.
Blogiausia tai, jog kaltė nepakeliama tuomet, kai nėra nieko nieko, kas galėtų pasidalinti bent kruopele tuščios skaudžios erdvės, nusėdusios tirštomis vilnimis mano viduje.

Guliu lovoje, mąstau apie tėvo vizitą. Po kelių dienų vėl jį pamatysiu. Bučiuosiu. Saulė, apsunkusi, grimzta į tirštas raudonas dunksnas. Greitai viskas praeis, greitai...

Juk nėra nieko, ko negalėtume atleisti sau.